Tam, kas valdo padėtį, nėra poreikio tai rodyti
Iš galvos neišeina prieš keletą savaičių įvykęs pokalbis su viena mano klienčių, su kuria mes gana sėkmingai dirbame - ji jau dalijasi džiaugsmu ne tik dėl pirmų palankių savijautos, bet ir gyvenimo pasikeitimų, nors atėjusi pagal rekomendaciją buvo gana skeptiška ir gana ilgai užtruko apsispręsdama arba tiesiog pradėdama darbą. Ji „pereina“ per sudėtingą skyrybų laikotarpį - nesusipratimai, nenoras girdėti, nuoskaudos, manipuliacijos „dalijantis“ vaiką, šaltasis karas.
Išgirdusi mano nuomonę ir patarimus ji atrodė labai nustebusi, net pasimetusi.
- Tavo rekomendacijos iš esmės skiriasi nuo to, ką man teko girdėti iš kitos vienos psichologės, nors dėl jos konsultacijų nusivyliau.
Aš tarp kitų dalykų pasakiau, kad nori ar nenori, ji su vyru visam gyvenimui liks artimais žmonėmis, nes artumo negalima išbraukti, yra dimensijos, kur nėra praeities ar ateities, nes jie yra ir liks savo vaiko tėvai. Kad santykius didžiąja dalimi formuoja moterys, suvokia jos tai ar ne, kad ir ką apie tai begalvotų vyrai. Kad vyrui reikia iš jos tiesiog pagarbos ir pripažinimo, ir tai yra, nors ir reikalaujantis šioje situacijoje ypatingos stiprybės, geriausias dalykas, kurį jį gali padaryti dėl savęs, dėl vaiko, ir, be abejo, dėl jo.
- Jis pagalvos, kad aš pasiduodu ir noriu likti.
Bet konstruktyvumas ir sugebėjimas pakilti virš įsižeidimų - anaiptol ne silpnumo, bet brandos, išminties, vidinės galios įrodymas.
- Ji (kita psichologė - DELFI) patarė parodyti, kad aš kontroliuoju situaciją.
Dėl šito sakinio man ir neišeina iš galvos tas pokalbis. Pasikartojanti neišmanymo klaida, dėl kurios vėl ir vėl atsiranda vis naujos problemos... Žmonės negali pajudėti iš taško, praranda pinigus, nervus, pereina per skausmą ir neapykantą, bet tęsia tą patį.
Tam, kas valdo padėtį, nėra poreikio to rodyti. Stengsis parodyti kontrolę tas, kas nevaldo ir nepasitiki savimi, tas, kuris iš tikrųjų nori paslėpti, kiek yra silpnas ir pažeidžiamas.
Su meile priimantis save ir kitus neturi poreikio valdyti ir yra nepažeidžiamas, nekontroliuojamas ir nesustabdomas, jam nereikia šarvų ir ginklų, nes daugiau nebeturi priešų. O be šarvų ir baimių jis mato visas galimybes, nes niekas neužstoja bendro vaizdo.
Pasidavimas įžeidimų skausmui ir neapykantai ardo sielą ir kūną (...).
Santykių etapai
Vakar, besiruošiant sudėtingam pokalbiui apie nelengvą ir komplikuotą laikotarpį santykiuose, susirašiau sau į savo nuostabaus telefono juodraštį tezes. Gal kažkam pravers?
Detaliai nekomentuosiu, bet akivaizdu, kad mūsų laikais poros dažnai išsiskiria vos pasibaigus pirmiems trims įsimylėjimo etapams ir net neprasidėjus meilei, kuri poros gyvenime prasideda nuo abipusio atsakingumo ir pagarbos etapo. O tai reikalauja didelio vidinio darbo ir pastangų iš abejų pusių.
Yra nemažai žmonių, kurie niekada per gyvenimą nepakyla aukščiau pirmų trijų etapų santykiuose. Vedos šį lygmenį laiko esantį žemiau civilizuoto sąmoningo žmogaus tikrų santykių lygmens.
Tikroji meilė - brandus jausmas.
Santykių etapai:
1. Susižavėjimas ir „meilės chemija;“
2. Pažinimas ir persisotinimas;
3. Atgrasumas;
4. Kantrumas;
5. Atsakingumas ir pagarba;
6. Draugystė;
7. Tikroji meilė.
Kai tėvams pritrūksta suaugusiųjų proto ir brandumo, kenčia jų vaikai
Viena mergaitė paklausė, ką aš dirbu. Pasakiau, kad verčiu suaugusius žaisti lėlėmis ir namais, kalbėtis su kėde, o retkarčiais tyčia juos verčiu apsiverkti. Ji sakė, kad niekada negirdėjo apie tokį darbą ir pasiteiravo, ar už jį moka pinigus. Sakiau, kad net labai gerai moka. Ji nelabai patikėjo, bet jos mama patvirtino, kad ir ji pati su malonumu naudojasi mano paslaugomis už pinigus. Mergaitė paprašė sekantį kartą pasiimti ją kartu.
Manau, profesijos pasirinkimo sprendimas bent kuriam laikui priimtas. O pats dar kartą įsitikinau, kad visos neva probleminių vaikų problemos kyla iš tėvų nesugebėjimo tinkamai, atsakingai, brandžiai spręsti savo tarpusavio santykių iššūkius.
Kai tėvams pritrūksta suaugusiųjų proto ir brandumo, pagarbos sau ir partneriui, kai jie pešasi kaip maži vaikai ir stengiasi vienas kitą nubausti, kenčia jų vaikai, o pasekmės gali būti daug rimtesnės, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Vaikai išmoksta būti nelaimingais, bet pradžioje kiek gali priešinasi ir stengiasi pritraukti tėvų dėmesį. Ir dažnai užtenka, atrodo, nedidelės korekcijos abiejų tėvų arba bent vieno iš jų elgesyje, ir vaikų elgesio problemos išgaruoja.
Ir tai gali patvirtinti nemažai mano liudininkų iš tų, kurie skaito šiuos žodžius - būtų labai smagu, jeigu kas nors pasidalintų savo istorija. Aš jau tikrai žinau, kad tokios istorijos kitiems yra naudingesnės už ilgus moralus bei kažkam labai įkvepiančios.
Svarbiausias dalykas, kurį tėvai gali duoti savo vaikui - tiesiog meilė. Tiesa, tai reiškia daug daugiau, nei auklėjimas, aprūpinimas, išsilavinimas ir t.t.. Visų pirma - pagarba vaikui ir sau. Mylėkime savo vaikus tinkamai.
Nuoskaudos ir pyktis santykiuose net skyrybų metu ir po jų rodo, kad poroje vis dar yra aistra
Nuoskaudos ir pyktis santykiuose net skyrybų metu ir po jų rodo, kad poroje vis dar yra aistra. Tai yra nesugebanti savęs realizuoti meilė, kuriai skaudu dėl to, kad jos negirdi, ir kuri pyksta, nes negali prisišaukti.
Kol yra skausmas santykiuose, yra ir meilė, ir jos dėka viską galima pataisyti. Netaisytos klaidos ir neišmoktos pamokos pasikartos.
Didžiausias žmogiškas ir profesinis malonumas yra dar ir dar kartą įsitikinti, kad iš tikrųjų viską galima pataisyti.
Koks nuostabus džiaugsmas stebėti porą, kuri jau po visų teismų ir po padėto taško skyrybose vėl yra aistringo romano sūkuryje. O prieš devynis mėnesius gražiausioji poros atstovė kreipėsi pagalbos tik pažaboti nevaldomo pykčio priepuolius skyrybų metu. Išgirsti kitos poros dukros žodžius, kad ji niekada nematė mamos tokios laimingos kaip dabar, o kaip savo dukros bendraamžė fantastiškai atrodanti mama prieš tai kreipėsi pagalbos, kad tik vėl galėtų ramiai miegoti ir atsikratyti tų pačių minčių apie išdavystes po 25 kartu nugyventų santuokoje metų kamuojančio skausmo... Ir sužinoti, kad po pusantrų nesantaikos metų ir jau pradėto skyrybų proceso jie vėl suteikė sau šansą ir vėl yra kartu.
Džiaugtis ir stebėti, kaip po dešimties metų draugystės, kurių metu buvo ir daug išsiskyrimų, ir susijungimų, jau visiems laikams išsiskyrusi pora kelia gražiausias vestuves ir susilaukia tokio pat kaip tėtis ir mama gražaus ir sveiko sūnelio, kuris yra išgelbėtas nuo daugybės savo gyvenimo nelaimių, tėčio ir mamos išmoktų pamokų ir išminties būti kartu dėka.
Beje, vaikų ateitis ir laimė buvo stipriausias argumentas darbe su motinomis, kurios, net jeigu pritrūkdavo noro, valios ir jėgų tai daryti dėl savęs, susiimdavo ir net ne visai suprasdamos, ką jos daro, dėjo visas pastangas, kad įveiktų pyktį, suvoktų, ištaisytų savyje kažką, dėl ko jos atsirado tokioje situacijoje.
Mes niekada negalėsime pakeisti kito žmogaus, bet mūsų gyvenimas yra tikslus mūsų atspindys, ir gera žinia yra ta, kad mes galime pakeisti visa tai, kas yra mūsų dalis ir tuomet pasikeis aplinka.
O iš kitos pusės negali nepagalvoti apie visus tuos, kurie neturi vilties, niekuo netiki, kurie turi tik skausmą ir galvoja, kad tai yra nepataisoma.
Viskas yra pataisoma. Tiesa, nebūtinai taip, kaip mums atrodo dabar kaip viskas turi būti pataisyta. Jeigu išmoksti savo paties pamokas ir nenuleidi rankų, viskas tikrai bus gerai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!