Visos gerbiamos Seimo narės straipsnyje paminėtos sudėtinės dalys – individo, šeimos, visuomenės vertybės ir bausmės neišvengiamumas – taip, turi įtakos dabartinei nusikaltimų prieš asmenis, korupcijos situacijai Lietuvoje. Tačiau tai tėra nedidelės dėlionės dalys dideliame dėlionių piešinyje.
Dar kokiais 1997 metais kolega doc. K. Sasnauskas kalbėjo apie sisteminio mąstymo svarbą, jo elementus. Svarbiausi elementai yra trys: problemos suvokimas erdvėje, laike ir priežastingumo nustatymas.
Priežastingumas. Analizuodami problemas turime klausti penkis kartus – „kodėl“, kol nebegalėsime atsakyti „todėl, kad“. Tada – pasiraitoti rankoves ir parengti priemonių planus problemoms pašalinti, o ne pasekmėms užglaistyti – juk kai skauda dantį einame pas odontologą, o ne pas okulistą? Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Jei, kaip straipsnyje konstatuojama, kad vertybių kaitą ir nusikalstamumą lemia alkoholis, tai kodėl net griežtinant teisės aktus, alkoholio vartojimas yra labiausiai paplitęs žalingas įprotis jaunimo tarpe? O jo prieinamumas paaugliams nuo 2007 metų iki 2012 metų nepakito. Tai rodo Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas Europos mokyklose (ESPAD) tyrimasi ir kiti tyrimai. Kodėl, turėdami aiškius tyrimų duomenis nesidairome į kitas tolimasis artimas užsienio šalis, kur, pvz., į barus, kur parduodamas alkoholis vaikai negali įkelti kojos nuo 20 val. (pvz., Škotijoj). Kodėl nustatę problemą nesiimame sisteminių problemos šalinimo planų ir darbų?
Ar tik visuomenė kalta dėl abejingumo kultūros? Tas pats straipsnyje minimas gerbiamas kolega doc. Alfredas Kiškis savo tyrimuose taip pat nurodo, kad latentinis (t.y. neregistruotas) nusikalstamumas gali siekti dar papildomai 200–300 proc. nuo dabar esančio. Kodėl Lietuvoje žmonės nepraneša apie nusikaltimus? Nepasitiki teisine sistema? O gal policija juos atkalba? Juk policijoje kas metus progresyviai didėja neužimtų darbo vietų skaičius. Kodėl darbas policijoje nepatrauklus? Ir jaunimui, ir joje dirbantiems? Darbo krūvis policijoje natūraliai didėja dėl kintančio nusikalstamumo (didėjančio, tobulėjančio nusikalstamomis veikomis), procedūrinės rašliavos, techninių priemonių, darbe taikytinų duomenų bazių trūkumo, o ir toliau valstybinės galvos galimus išlaikyti iš valstybės biudžeto policininkus skaičiuoja pagal vidutinius turimus etatus Europos Sąjungoje.
Šalia koja kojon dažniausiai eina planavimo įgūdžių finansavimui numatyti trūkumas. Savivaldybė pagal ES projektą įrengia stebėjimo kameras visuomenės saugumui užtikrinti. Tačiau susiduria su finansiniu sunkumu techniškai išlaikyti jas tvarkingas pasibaigus projektui. Tokia sistema, aišku, perduodama policijai. Tačiau policijai irgi reikia lėšų. Lėšų niekas neduoda. Kameros yra, bet nieko niekas per jas nemato. Ar gatvėse dėl to saugiau?
Viena iš galimų priežasčių – tiesioginės atsakomybės nebuvimas. Dabar dažnai susiklosto taip, kad atsitikus valstybinio masto problemai visi kalti ir nekaltas niekas. Kalti tokie abstraktūs subjektai (o gal objektai) kaip visuomenė ir žiniasklaida. Tiesa, galiausiai lieka kalta telefono operatorė, kuri žurnalistui paskambinus pakėlė telefoną. O mokytojui, kuris turi stipriausią įrankį visuomenės auklėjime, nes ne tik daugiau praleidžia laiko su bręstančiu asmeniu, surišamos rankos draudimais, vaiko teisėmis ir „mokinio krepšeliu“ – nes mokykla, praradusi „krepšelį“ ims badauti ir gali užsidaryti. Mokyklai užsidarius likę tėvai dairysis kitos mokyklos, persikels gyventi ir dirbti kitur. Miestelis be jaunimo pasens ir numirs. O gal tai ir yra ilgalaikė strategija?
Problemos suvokimas laike. Iš prigimties dauguma mūsų esame maksimalistai. Norime rezultato dabar ir šiandien. Norime, kad visuomenės problemos būtų išspręstos per 4 metų Seimo kadenciją arba per 5 prezidentavimo metus. Bet ar tai realu, kai nėra politinių partijų susitarimo dėl strategiškai svarbiausių valstybės gyvavimo elementų – žemės ir joje gyvenančių, valstybės interesams dirbančių, žmonių. Ar nepriklausomybės pradžioje, o taip pat prieš 5, 10, 15 metų nekalbėjome apie didėjančių savižudybių skaičių, vertybių kaitą, mokytojų ir policininkų problemas? Ar buvo imtasi sisteminių problemų sprendimo planų? Ar tiesiog nuolat gesinti visuomeninių aistrų gaisrai laikinais susitarimais ir laikinais atsitraukimais? Kalbėjimas apie problemas ir nieko nedarymas tik pablogina ateities prognozes – dėl visuomenės elgesio, jaunimo emigracijos, darbo kultūros, visuomeninio saugumo. Juk daugeliui pokyčių reikia laiko. Daug laiko. Todėl svarbu susitarti ir suprasti per kiek laiko būtina imtis pirminių žingsnių ir priemonių tam, kad juodos ateities prognozės nepasitvirtintų, o siekis turėti darnią, darbingą valstybę įtrauktų kiekvieną.
Problemos suvokimas erdvėje. Dėlionę sudaro daug jos dalių. Tam, kad naujai nupirktas televizorius rodytų, reikia laido, rozetės ir elektros. Kartais priedelio ir antenos. Ir net visa tai turint jis nerodys, jei jame nebus tinkamai sumontuoti rezistoriai, tranzistoriai, transformatoriai ir dar visokie tik fizikams ir elektrotechnikams žinomos detalės ir elementai.
Todėl ne tik korupcija, kuriai esame lojalūs, kalta. Turiu suprasti, kad sumokėdamas papildomai gydytojui ir policininkui – taip, pamaitinu jo šeimą. Bet dar tūkstančiai gydytojų ir policininkų neturi galimybės gauti tokių papildomų pajamų. Jie gal ir norėtų išeiti į gatves raginami profsąjungų. Bet nesusidaro kritinė dauguma: tie kurie gauna – tyli, nes gauna ir išgyvena, o tie, kurie negauna – bijo dėl darbo vietos, nes bijo darbdavio rūstumo ir teisingai vertina nedarbo lygį Lietuvoje.
Kovojame su korupcija – mokiniai piešia antikorupcinius plakatus, daliname lipdukus „korupcijai ne“, policininkai policijos mašinose apvelka kėdžių atlošus užrašais „neimu kyšio“. Tačiau niekur įstatyme nėra įrašo – „paimsi – iki gyvos galvos negalėsi dirbti valstybės tarnyboje“, kaip Gruzijoje. Ne, Lietuvos Baudžiamojo kodeksas už kyšininkavimą, papirkimą, piktnaudžiavimą tarnyba kaip alternatyvą prie griežtesnių bausmių numato ir baudą. Vadinasi, Lietuvoje, koks nors vyriausiasis architektas, padaręs korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką gali susimokėti baudelę ir toliau sėkmingai dirbti valstybės tarnyboje arba VšĮ? Tačiau, norintys investuoti Lietuvoje mus pasimatuoja keliais indeksais, tame tarpe ir Korupcijos suvokimo indeksu, kuris turėtų būti toks, kaip mažiau korumpuotose šalyse. Per 10 metų šis indeksas vidutiniškai tepakito apie 0,1 dalies iš 10 galimų. Atrodo, taip nepraeis nei koks 100 metų, kol pajudėsime iš vietos spręsdami korupcijos problemas.
Tačiau ne tik korupcija, kuriai esame lojalūs, kalta. Esame kalti patys. Turime į save rodyti pirštu. Todėl gerbiamos Seimo narės A.Bilotaitės pradėtą aptarti visuomenės saugumo dėlionę sudaro dar daugelis kitų dėlionės detalių.
Juk taip pat esame ir teisiškai neraštingi, negebantys suprasti valstybės valdymo mechanizmų ir prie jų vairo sėdinčių asmenų svarbos irkluojant valstybinį laivelį. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
2010 metais Prezidentės paskirtas, tačiau Seimo nepatvirtintas, laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas R. Petrauskas, nusprendė panaikinti viešųjų ryšių skyrių, įvykdė dar kelių skyrių reorganizaciją, atleido Šiaulių apygardos prokuratūros vadovą, pažemino pareigose Kauno apygardos prokuratūros vadovą, įsteigė pareigybių, be konkurso į pareigas paskyrė patarėją ryšiams su visuomene, naują Šiaulių apygardos prokuratūros vadovą, prašė atšaukti homoseksualų eitynes, atsisakė nagrinėti Kalvarijos kriminalistų skundą dėl aukštų policijos ir prokuratūros pareigūnų, dengiančių kontrabandininkus ir valstybinio turto grobstytojus ir t.t.
Pasidairius po Prokuratūros įstatymą niekur nerasime, kad generaliniam prokurorui (t.y. visos prokuratūros vadovui), kuriam šios funkcijos pavedamos tik laikinai (tuo atveju – atleidus ankstesnį vadovą) būtų suteikti tokie platūs įgaliojimai. Taip pat abejoju, ar buvo tokie įgaliojimai R. Petrauskui suteikti ankstesniojo vadovo įsakymu, darbo sutartimi ar kt. pagrindais. Net Vietos savivaldos įstatyme yra apribojimai mero pavaduotojui, einančiam mero pareigas.
Ta pati situacija ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau – STT). Prezidentė, atsižvelgdama į laikinai einančio STT direktoriaus pareigas S. Urbonavičiaus teikimą, nuo 2013 m. vasario 7 d. vienu iš STT pavaduotoju paskyrė R. Zienką. Vadinasi, S. Urbonavičius nėra tas tikrasis direktorius, kuris savo pareigas ėjo Seimui pritarus. Mano nuomone, tik vadovas, kuris yra paskirtas į pareigas pritarus visam Seimui, pagal STT įstatymą galėtų prezidentei teikti ir pavaduotojų kandidatūras. Tai ar naujasis pavaduotojas paskirtas teisėtai? Kaip čia gaunasi – laikinasis vadovas, kurio įgaliojimai nėra aiškiai apibrėžti jo laikinumo metu, vykdo STT struktūrinius pokyčius? Komandos formavimą? Laikinai einantys vadovai gali skirti ir teritorinių valdybų vadovus? Koks tokių vadovų priimamų sprendimų teisėtumas?
Tikriausiai, privačiame sektoriuje, tokie, be akcininkų suteiktų įgaliojimų laikinai einančio vadovo veiksmai sulauktų gal net ir fizinio pasipriešinimo. Ar viešąjame sektoriuje tai tampa nusistovėjusia praktika? O gal tai puikus įrankis savivalei tarpuvaldžio laikotarpiu? Ar gebame ginti savo teises? Viešą interesą?
Todėl mano atsakymas – „niekada, gerbiama Seimo nare, mūsų tautiečiai Lietuvoje nesijaus saugūs, jei ir toliau taip sistemiškai sieksime jų teisinio ir politinio neraštingumo, jei nekeisime darbo kultūros ir toleruosime korupciją“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!