Tai visada ateina, kada po valandos, kada po trijų. Pradedu savęs nekęsti už neveiklumą ir silpnybę. Šį kartą užteko 35–40 minučių. Iki šiol nesuprantu, kaip tai vyksta, bet jėgos atsiranda savaime. Vonia, kotletukai ir torčiukas.
18.40 val. - jau mašinoje. 6 Lt iš pastovios įmonės keleivės, kuri į parduotuvę važinėja su taksi. Nepagalvokite, ji nėra turtinga. Tiesiog tai daryti yra pigu!
10 Lt iš skubančios žaisti pokerį merginos. Beje, kartą diskutavome su kita žinoma mergina apie lošimus. Ji, kaip ir vienas mano draugas, tvirtino, jog lošimas yra darbas. Nekvaila mergaitė, bet kažkodėl bandė mane įtikinti, jog lošėjas sukuria pridėtinę vertę. „Babkes jis gal ir užkala, bet vertės nesukuria“, - atsakiau. Naujos eros vaikas.
„Jūs į Antakalnį?“. „Ne, į Antakalnį jūs, o aš jus ten nuvešiu“. Nuvežu ir gaunu 11 litukų.
21.08 val. eteryje tyla, tad sugalvoju aplankyti vieną draugą. Žiauriai noriu „pasisioti“. Ir vėl teks į krūmus. Vis dėlto išlaidauju ir „varau“ į degalinę. Draugas duos žinoti, kai vaikas užmigs.
22.04 val. organizmui pabodo badas ir jis pareikalauja dviejų pyragėlių su dešrele. Reikia įsiminti, jog visai apsimoka važiuoti iš Naujosios Vilnios į Saulėtekį. 32 litai. Šiaip į Naują Vilnią taksistai rizikuoja važiuoti iš miesto, tik kai nėra darbo. Šio rajono gyventojai su reguliariu pastovumu dalina „ragus“. Man pasiseka. Keleivis ne tik išeina, bet ir turi ką papasakoti. Ketvirto kurso studentas iš Baku. Skirtingai nuo daugumos savo tautiečių, atvykusių mokytis, kalba bent jau rusiškai. Žinote, ką jis darys, kai baigs studijas? „Grįšiu į Tėvynę, įstosiu į kariuomenę ir eisiu kariauti su Armėnija. Turim susigrąžinti savo žemes. Ir nesvarbu, ar žūsim, ar liksim gyvi. Turim kariauti“.
Jis mane tikino, jog jis kaip ir visi žmonės darys tai noriai, be jokio gailesčio ir iki galo. Paminėjo, jog kol kas tik vyksta apsišaudymai pasienyje, bet greit turi baigtis kažkoks ultimatumo terminas. „Paskutiniai metai ir prasidės tikras karas“. Pasidaro įdomu, ar neprarasiu jo pagarbos, jei prisipažinsiu, kad pažįstu daug vietinių armėnų. „Ne! Ne! Čia mes draugaujam. Bet ten kitaip. Ir žudyti juos turiu ten pat, kur jie pražudė mano dėdę!“. Tai vis dėlto kas kaltas? Politika, kaip jis tvirtino? O gal jo religija, įsitikinimai, gal smegenų plovimas? O gal viskas gerai ir aš tiesiog negaliu suprasti ir priimti kitos kultūros ir kitokio mentaliteto? Vis dėlto visas mano vidus priešinasi jo pozicijai. Dar daug kartų jį prisiminsiu.
Vėl Naujoji Vilnia. Šį kartą - į stotį. Man kaip tik. Grįžtu. Nevisad turi sektis. „Junk nahren ta skaitliuką, tu ką, manim nepasitiki?“, – ištaria maždaug mano sudėjimo ir amžiaus vyrukas. Atsisakau. „Sąžiningas labai?“… „Taip, laikausi principų“… „Na aš tave tada pamokysiu principų, ieškok man kito taksi, su tavim nevažiuosiu. Aš su žmona susipykau, noriu pagerti, o tu man čia *** protą“. Ramiai sutinku ir turbūt padarau klaidą. Nes nuo šio momento jis nustoja valdyti savo kalbą ir besiveržiančią agresiją.
Eilinį kartą jam sugriebus mane už rankos, žiūrėdamas jam į akis pasakau: „Dar kartą mane paliesi, aiškinsimės, kas iš mudviejų stipresnis“. „Tada suk ratus, kol nerasim kito taksi automobilio“. Jis gąsdino mane fiziniu susidorojimu ir problemom visą likusį mano gyvenimą. Ir į policiją žadėjo „priduoti“. Akivaizdūs „balti arkliai“. Suku link Batoro gatvės. Duodu jam dvi minutes pagalvoti ir apsispręsti: susimokėti ir išlipti Naujojoje Vilnioje ar vis dėlto važiuoti į stotį ir susimokėti ten.
Jis pasiūlo trečią originalų sprendimą: pradaro duris ir bando išlipti iš važiuojančio (30 – 40 km/h) automobilio. Sustoju. Su pergalės šūksniais, žadėdamas savo genitalijas vietoj pinigų, jis lipa lauk ir tolsta nuo automobilio. „Ir nieko tu man nepadarysi“. Teisininkas matyt, nes tai tiesa, negaliu jo sulaikyti. Bet galiu griebti jam už rankovių – akis už akį. Galiu lįsti jam po kojom. Nežinau, kuo tai pasibaigtų.
Su Angelo sargo diena tave! Tas, kuris neuniformuotas ir nedarbo metu sustojai ir pasiteiravai, ar nereikia pagalbos. Ačiū, kad toks esi. Gaila, kad pabėgai iš komisariato iš karto, kai parašei tarnybinį pranešimą. Norėjau pavaišinti tave kava ir pasakyti, kad esi mano savaitės žmogus. Beveik neabejoju, jog nekreipiant dėmesio į karčią patirtį, kai mano keleivis išplūdo tave necenzūriniais žodžiais, gąsdino ir grasino, tu ir kitą kartą sustosi kam nors padėti.
O keleivis... Keleivis, atvykus patrulio ekipažui, pamojavo kažkokiu pažymėjimu (rodos, kažkokios apsaugos viršininkas), padiskutavo cenzūrinėm ir necenzūrinėm temom su jau keturiais pašnekovais, noriai man sumokėjo ir pareikalavo važiuoti į komisariatą. Mat aš jį išmečiau iš važiuojančio automobilio. Komisariate, kol jam pildė girtumo (2,07 promilės) protokolą, vėl pagąsdino mane ir neuniformuotą pareigūną, telefonu kvietėsi kažkieno pagalbos, mat kai jį atvežė į policijos komisariatą, jis atsisakė palikti savo telefono numerį budinčiam pareigūnui.
Iš komisariato išėjau apimtas skirtingų jausmų. Sekundei apėmė gailestis pačiam sau. Mat išėjus iš komisariato keleiviui, spėjau paplepėti su pareigūnais. „Ne pyragai tavo darbas, beveik kaip mūsų“ , – sakė vienas jų.
Neatliktos pareigos jausmas: į stotį spėjau nusiųsti bičiulį, bet į oro uostą niekas nenuvažiavo (keleivio telefono numeris buvo išjungtas). Pasitenkinimas, jog vėl nenusileidau vienam iš savo darbo principų – man privalo sumokėti už mano darbą. Nors sugaišus tiek laiko finansiškai praradau daugiau.
Baimė, jog anksčiau ar vėliau pralaimėsiu. Šis atvejis - toli gražu ne baisiausia istorija. Du kartus į mane buvo nutaikytas kovinis ginklas (TT ir Slock), tris kartus man mojavo šaunamuoju ginklu. Po vieną kartą man grasino peiliu ir atsuktuvu. Keturis kartus prieš mane buvo naudojama atvira fizinė jėga. Turėjau gintis. Vieną kartą pirmas panaudojau kovinius veiksmus, nes po kelių akimirkų būčiau sutryptas trijų vyrų. Aišku, kad pyktis buvo manyje! Prikauptas ir žvėriškas noras griauti, draskyti, mušti.
Mintys apie mano kolegas. Išgyvenimai dėl jų nervų, sveikatos ir gyvybės. Praėjo tie laikai, kai į taksisto pagalbos šauksmą sulėkdavo dešimtys ir net šimtai automobilių. Kartais atvažiuoja tik vienas kitas. Važiavau visada. Vieną kartą net su keleiviais. Ir visada atvažiuosiu. Net ir per visą miestą.
Ir dar keturios mano gyvenimo valandos išmestos. Ir dar moralinės jėgos. Nusiraminsiu. Innng... Jannng... Ai, dzin (kaip sako vienas klasikas).
Bandau dar dirbti. Paimu užsakymą. Bet jaučiu, kad negalėsiu dirbti. Visai nenustoviu. Bet nenoriu toks grįžti namo. Dar pasėdėsiu mašinoje. Tyloje. Pats su savimi... Aš gyvenu. Aš taip gyvenu. Aš gyvenu taip, kaip noriu gyventi. „Dieve, leisk man suprasti, kada aš klystu. Išmokyk mane būti teisingu“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!