Nenoriu diskutuoti apie poelgį, kurį padarė sportininkas. Sportininkas, į kurį lygiuojasi vaikai, pradedantys sportuoti šią sporto šaką. Šiame straipsnyje norėčiau daugiau dėmesio skirti bokso federacijai, kur 2012 metais išrinkus naująjį prezidentą, buvo teigiama, kad boksą stengsis padaryti patrauklia preke. Taip pat stengsis parodyti, kad šis sportas ne tik galvos daužymas, bet sporto šaka, kuri moko laikytis griežtų taisyklių.
Galiu tik pritarti, kad boksas žmogų išmoko siekti tikslo, nepasiduoti ir padeda išsiugdyti kovotojo dvasią. Teko matyti ne vieną savimi nepasitikintį jaunuolį, peržengusį bokso salės duris, o po metų jau matyti žmogų, kuris tiki savimi. Žinoma galbūt šie žmonės niekad netaps olimpiniai čempionai, tačiau gyvenime jie jau nebus pralaimėtojai.
Taigi grįžtant prie bokso federacijos ir jos sprendimo. Visi puikiai žinome, kad kiekvienas sprendimas kuria tam tikrus precendentus. Šis ne išimtis: mano galva, tokiu sprendimu bokso federacija parodė, kad taiko dvigubus standartus pasiruošimo stovyklose dalyvaujantiems ir Lietuvą atstovaujantiems sportininkams. O dar blogiau yra tai, kad federacija parodo savo silpnumą argumentuodama, kodėl skyrė mažiausią drausminę nuobaudą – įspėjimą.
Galimybė, kad E. Petrauskas artėjančiose varžybose gali iškovoti medalį, federaciją pavertė tokia, kuri nesilaiko griežtų taisyklių. Manau, kad federacija, neparodydama tvirtumo ir nenubrėždama linijų, kurių Lietuvą atstovaujantys sportininkai neturėtų peržengti, susilpnino savo autoritetą visuomenės ir sportininkų akyse.
Tokie sprendimai menkina ne tik federacijos vardą, bet ir pačios sporto šakos įvaizdį, kurį federacija nori pakeisti (tik dabar klausimas į kurią pusę). Toks sprendimas Lietuvos bokso įvaizdžiui manau kainavo daugiau nei galimai iškovotas medalis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!