Jeigu būčiau kažkokiu neįtikėtinu būdu šiandieniniame pasaulyje atsidūręs romėnas, tai neabejotinai tuo patikėčiau, nes pastariesiems kiekviena nauja karta buvo neišvengiamas tautos degradacijos įrodymas, bet esu lietuvis (ir tuo didžiuojuosi), tad privalau pažvelgti į pasaulį kitomis akimis.
Kaip tautos, išgyvenusios šimtatūkstantinius trėmimus gyvuliniuose vagonuose bei netekusios geriausių savo sūnų ir netgi dukterų partizaniniame kare, narys aš labai stebiuosi dalies mūsų tautiečių polinkiu šlovinti tą nelaisvą, bet užtat sąlyginai ramią praeitį ir žeminti dabartinę Lietuvą su visais jos laimėjimais ir trūkumais. Šios paradoksalios mįslės raktas slypi Aukso amžiaus ir vienybės mituose. Šiuo straipsniu aš pabaigsiu supažindinti jus su mitais, kurie veikia mus, o per mus - ir valstybės likimą.
Aukso amžius
Tikriausiai nereikia sakyti, kad Lietuvos Aukso amžius tęsėsi maždaug tol, kol gyvavo SSRS. Visos vyresniosios kartos prisimena, kaip pigiai kainavo maisto produktai ir koks pigus buvo benzinas. Žinoma, tiesos čia esama. Maistas išties kainavo pigiau. O Lietuva, užuot buvusi Europos Sąjungos provincija, kokia šiandien ją laiko didelė dalis lietuvių, buvo laikoma mažąja Amerika. Visada stebiuosi, kad tuometės LTSR didybės ženklas anuomet buvo tapatinimas su didžiausiu šlykščiu imperialistiniu priešu. Kaip bebūtų keista, išdidžiai vadinti save mažąja Amerika ir tuo pačiu metu niekinti Vakarų pasaulį su visomis jo vertybėmis atrodė visiškai suderinami dalykai.
Anuomet buvo išties geriau, nes žmogus žmogui buvo žmogus, o šiandien prisižiūrėję holivudinių filmų apie vilkolakius tapome vilkais ir tik ir tesiekiame sau naudos (nereto nuomone, ypač šia savybe pasižymi visokio plauko verslininkai). Anuomet neva visi buvo lygūs, nes realiai niekas nieko ir neturėjo, žinoma, išskyrus nedidelę mažumą, kuri išdidžiai save vadino Lietuvos komunistų partija. Be abejo, ne visi jos nariai buvo tokie įtakingi kaip Algirdas Mykolas Brazauskas, bet diduma buvo pakankamai stiprūs, kad greičiau gautų galimybę nusipirkti kokį žiguliuką ar užsienietišką kilimą. Žodžiu, vyravo ramybė ir harmonija, o žmonių širdyse nebuvo jokių savanaudiškų siekių.
Šiandien didelės tautos dalies prisiminimuose neretai piešiamas būtent toks mūsų prarastojo rojaus paveikslas. Tokiais selektyviais prisiminimais puikiai manipuliuoja dabartinės populistinės partijos. Jos mėgina atkurti kai kuriuos tuomečius įstatymus, kurie seniai buvo panaikinti dėl savo neefektyvumo. Tokią politiką šiandien pastebime sveikatos apsaugos srityje, bet dera pripažinti - LSDP bent jau vykdo tokią programą remdamasi savo ideologija, kuri iš esmės, mano galva, toli neveda, bet kartu yra ir tam tikro nuoširdumo ženklas.
Tuo tarpu Darbo partija ilgą laiką taikėsi į tautos nostalgiją netgi per tokias priemones kaip Viktoro Uspaskicho rusiška kilmė. „Jeigu prie ruso buvo gerai, tai prie Uspaskicho irgi turėtų būti neblogai“, - logišką išvadą padarė ne vienas Lietuvos pilietis ir savo balsą skyrė šiam politikui, na, o tie, kurie nesusiprotėjo, priėjo prie panašios išvados paragavę geriausiu atveju ledų, blogiausiu - parsidavę už alų.
Žinoma, tam tikra prasme tai ir buvo grįžimas prie laikų, kai alkoholio vartojimas buvo vyro tvirtybės bruožas. Tokioms politinėms jėgoms visiškai nereikia, kad žmogus akimirką prisėstų ir pagalvotų, jog greta mažų maisto kainų gyvavo didžiulės rūbų kainos. Kokybiškesni džinsai, kurie šiandien kainuoja apie aštuoniasdešimt litų, tada kainavo visą algą. Žmonės buvo nė kiek ne mažiau godūs, nei jie yra šiandien. Apie tai liudija vogimas iš valstybės visuose įmanomuose socialiniuose sluoksniuose ir fabrikuose.
Kai Vakaruose ėmė kilti postmoderniosios vertybės, mūsų šalyje ėmė kilti pataikavimas aukštesnės padėties žmonėms. Net ir šiandien neretam žmogui atrodo, kad turi viską sakyti taip, kaip nori tavo šefas. Šis konformizmas yra toks radikalus, kad retai kada susimąstoma, kad bet kurioje organizacijoje, ar tai būtų įmonė, ar politinė partija, geriausia aiškia ir argumentuota kalba parodyti klaidas, kurių reikia išvengti.
Jei pastebi savo klaidas anksčiau konkurentų, turi daugiau galimybių laimėti, kad ir koks būtų tavo tikslas. Svajojant apie buvusią šlovę, netgi imama kalbėti, kad daliai žmonių taip ir reikėjo. Mat jie buvo gobšūs, o kartais netgi ir banditai. Tokia mąstysena yra itin pražūtinga, nes tarsi pamirštama, kad šiandieniniame pasaulyje tam yra kalėjimai. Be to, kad dalis tų žmonių buvo ne patys geriausi, jokiais būdais negali reikšti, jog tai pateisina kančias, kurias patyrė nekalti.
Šiandien tokia galvosena labai dažnai pritaikoma ir partizanams. Faktas, kad dalis žmonių save nepelnytai vadino partizanais ir apiplėšinėjo gyventojus, nereiškia, kad turime sumenkinti tikrųjų didvyrių, kurie troško laisvės ir demokratijos, auką. Aš galiu vadinti save juodaodžiu, bet toks nesu. Partizanais reikėtų laikyti tokius žmones kaip Povilas Lukša - Daumantas, paaukojusius gerą gyvenimą ir ramybę dėl tėvynės ir ginklo brolių, o ne tuos, kurie apiplėšinėjo taikius gyventojus. Žinoma, šie apiplėšimai dažnai buvo susieti su sovietų teroru ir įkaitais laikytomis šeimomis. SSRS darė viską, kad atimtų iš LLKS gyventojų paramą.
Klausdamas, kodėl mes taip egoistiškai ir savanaudiškai vertiname sovietinę praeitį, galvodamas tik apie tuometę ramybę, aš nenoriu nieko įžeisti, nes turiu atsakymą į šį klausimą. Aukso amžiaus mitas dažniausiai kyla tarp vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonių, kurie prisimena jaunystę ir vaikystę. Šių žmonių prisiminimai susieti su Sovietų Sąjunga, nes ten bėgo jų jaunystės dienos.
Visa žmonija nepriklausomai nuo to, kurioje epochoje būtų gyvenusi, nuolat prisimindavo savo jaunystės dienas kaip gražias ir nuostabias. Mūsų atmintis yra slidus ir subtilus dalykas. Tiesa ta, kad iš esmės mes kuriame savo prisiminimus, kurie iškyla tada, kai apie jos galvojame. Tą akimirką, kai ką nors prisimename, neretai savo prisiminimą padarome gražesnį nei buvo tikroji praeitis. Svajodamas apie vaikystę žmogus visada prisimins nerūpestingumą, žaidimus, bet ne tai, kad jo nuomonės niekas nesiklausė.
Taip pat Aukso amžiaus mitui didelę įtaką turi ir tai, kad jis būna stipriausias tuomet, kai senoji sistema yra ties išnykimo riba. Vargu, ar kas suabejos, kad sovietinės sistemos palikimas laikui bėgant ir keičiantis kartoms turės vis mažesnę įtaką, nepaisant to, kad daug mūsų minčių ateina su auklėjimu. Jeigu apie gamtą sakoma, kad tyla būna prieš audrą, tai apie šį mitą galima būtų pasakyti, kad jis yra audra prieš tylą.
Vienybės mitas
Protingi žmonės dažnai kartoja, kad vienybėje slypi jėga. Šie jų žodžiai ne kartą buvo patvirtinti istorijos, o didysis modernios Suomijos tėvas, maršalas Carl Gustaf Mannerheim, savo memuaruose kalbėjo, kad joks stiprus priešas neatneša tiek žalos, kiek kivirčai saviškių gretose. Tačiau kartojimas, kad vienybėje slypi jėga, kartais gali atnešti ir didelės žalos, apie kurią daug dažniau nutylima. Iš tiesų vienybė reikalinga ir būtina, kai kalbame apie konkurenciją, priešiškumą ar net karą. Kaip pasakytų socialiniai psichologai, kai imame skirstyti grupes į mes ir jie. Čia glūdi ne tik nuostabaus mąstytojo Karlo Šmito filosofijos esmė, bet ir atsakymas į daugelį mūsų keliamų klausimų.
Turbūt esate pastebėję, kad žmonės, ypač apgailestaujantys dėl komunizmo Europoje[1] žlugimo, neretai savo nuomonę grindžia argumentais apie tuomet gyvavusią vienybę, kurios nebeliko šiandieninėje Lietuvoje. Šis argumentas gana tvirtas, netgi vienas tvirčiausių, nes žmonės išties buvo vieningesni. Čia įžvalgiam skaitytojui gali kilti klausimas, kad jeigu argumentai apie vienybę yra teisingi, tada kodėl aš išvis mėginu kalbėti apie mitą.
Jau esu rašęs, kad mito tvirtumą mūsų sąmonėje sustiprina tai, kad jame esama tiesos. Esmė ta, kad šiandien žmonės daro masinę klaidą galvodami, jog vienybė kilo dėl komunistinės sistemos. Tiesą mums parodo Karlas Šmitas, kuris, stebėdamas ekonomiką ir joje regėdamas pelno ir nepelno sąvokas, suvokė, kad ir politikoje turi būti kažkas panašaus. Filosofas atrado, kad politikoje šią vietą užima draugo/ priešo sąvokos. Vienas Vokietijos politikas dar iki Hitlerio iškilimo yra pasakęs, kad „jeigu nebūtų semitų, kažkas būtų priverstas juos išgalvoti“.
Faktas, kad Sovietų Sąjungos laikais egzistavo nuolatinis priešas - Vakarai. JAV ir Vakarų Europos valstybės žmonių akyse atrodė moraliai supuvusios ir priešiškos. Iš dalies čia suveikė propagandos aparatas ir siekis išlaikyti totalitarizmą, kurio pasekmė buvo tai, kad visur, pradedant mokykla, buvo ruošiama karui. Greta šios politikos ir propagandos žmonėms įtaką darė ir jų psichologija.
Ėmus skirstyti kapitalistines valstybes į juos bei socialistines į mus, pasireiškė šališkas palankumas savo grupei ir neapykanta kitai. Komunistinės valstybės yra gerai, o aš esu jų narys. Vadinasi, aš esu geras. Taip suvokiame mes. Kartais net apie tai nesusimąstydami. Šališkas palankumas sau ar savo grupei yra vienas žinomiausių psichologijos mokslo atradimų. Žinoma, kartais nemalonu jaustis tokiam nuspėjamam, bet visi esame žmonės, tad psichologija veikia visus. Jei neveiktų, būtume ne žmonės.
Vienintelė galimybė sumažinti jos įtaką - nuolat domėtis psichologija ir save kontroliuoti. Žinoma, jei kartais dvejosite dėl savo vieno ar kito sprendimo, atsigręžkite į istoriją. Ne viena akimi, o visu veidu. Per mažas istorijos išmanymas irgi gali pastūmėti prie klaidingų minčių. Visi žino apie raganų deginimą ir inkvizicijos teismus, bet jeigu jie būtų tokie žiaurūs, kaip kartais juos įsivaizduojame, vargu ar tūkstančiai žmonių, užuot pasirinkę pasaulietinį teismą, būtų rinkęsi inkviziciją.
Kad mano mintys apie vienybės prigimtį yra teisingos, nesunkiai įrodo Sąjūdžio metų veikla. Atsiradus naujam priešui - tai pačiai SSRS - atsirado ir susitelkimas. Šimtatūkstantinės minios siekė laisvės ir tai buvo nuostabus vaizdas, kurį, deja, man lemta regėti tik nuotraukose. Žmonės darė nuostabius darbus, kurių kulminacija buvo Sausio 13-osios naktis.
Psichologijos mokslas, istorija ir filosofija įrodė, kad priešas mus suvienija. Tai gerai, nes kovos metu vienybė tikrai būtina, kad pasiektume savo tikslą. Karlo Šmito filosofija atsakė man į klausimą, kodėl apie vienybę beveik visada kalbama filmuose, kurie rodo sukilimus ar karą, bei karininkų ir politikų kalbose. Juk Clausevitzas įrodė, kad karas - tai politikos pratęsimas. O kiekvienas politikas jaučiasi savotišku kariu.
Nenoriu, kad pagalvotumėte, jog vienybė siejama tiktai su karu. Mano akimis, ji sietina ir su grėsme. Lietuviais mes dažniausiai pasijaučiame tada, kai išvykstame ar - blogiausiu atveju - emigruojame. Būdami mažuma, mes pajuntame grėsmę savo socialiniam tapatumui ir tai padeda jį išsaugoti. Užsienyje neretas mūsiškis įsitraukia į aktyvią visuomeninę veiklą, apie kurią jis vargiai būtų pagalvojęs būdamas Lietuvoje.
Prašau, nepagalvokite, kad esu emigracijos šalininkas. Kaip ekonomikoje yra trumpasis ir ilgasis laikotarpiai, kurie vienas kitam dažnai prieštarauja, taip ir mūsų sąmonėje jie egzistuoja. Trumpuoju laikotarpiu išeivijoje mes apie savo tautybę mąstome intensyviau, nei būdami Lietuvoje, tačiau ilguoju imame nutautėti. Vienybės jausmą gali sukelti ir tokie dalykai kaip krepšinio rungtynės. Bet čia reikia būti atsargiam, nes sportas pernelyg nenuspėjamas.
Pabaiga
Man buvo malonu savo straipsnių cikle apie politinius mitus supažindinti jus su šių mitų įtaka mūsų sprendimams, kuriuos priimame rinkimų dieną. Rašydamas apie sąmokslo, gelbėtojo, Aukso amžiaus ir vienybės mitus supratau, kad Lietuvoje yra tūkstančiai pavyzdžių, kuriais galima pasiremti, tad riba tarp mito ir tikrovės tampa labai maža.
Manau, kad vienintelis dalykas, kuris mums gali padėti, - didžiulis domėjimasis istorija ir truputėlį didesni patriotizmo ir optimizmo jausmai. Sakau truputėlį, nes itin didelis optimizmas gali sukelti ir didelį nusivylimą. Žinau, kad dalis jūsų, pamatę mano nuotrauką, kalbės, kad esu tik jaunas ir nepatyręs vaikėzas ir daugiausia remiuosi knygomis. Žinoma, kad tai taip pat tvirta, kaip aiškinti, kad visi senyvo amžiaus žmones yra atsilikę nuo gyvenimo.
Klysta abi kartos: manoji, laikydama juos atsilikusiais, jūsiškė, manydama, kad, be amžiaus, nėra nieko, kas lemtų mūsų protingumą. Nenoriu nuvertinti amžiaus įtakos, netgi visada diskusijose atvirai ginu jos naudą. Tiesiog, mano akimis, kai kalbame apie amžiaus ir patirties santykį, turime suprasti, kad laikas yra galimybė, kurią galime išnaudoti arba ne. Žinau, kad remiuosi mokslo ir didžiųjų mąstytojų atradimais, bet visa tai yra žmonijos išminties fondas, kuriuo aš noriai ir aktyviai naudojuosi.
Jeigu norite dar geriau pažinti mus valdančius mitus, rekomenduoju perskaityti prancūzų istoriko Raoul Girardet knygą „Politiniai mitai ir mitologijos“. Ačiū už jūsų komentarus ir jūsų laiką, skirtą šiam ilgam straipsniui.
[1] Straipsnyje rašau apie Europą, nes Šiaurės Korėjos pavyzdys rodo ne tik tai, prie ko atveda komunizmas, bet ir tai, kad pasaulio mastu jis vis dar gyvuoja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!