Stebuklo neįvyko, mes su Gražke neišvengėme nieko, kas paprastai lydi visų verslų pradžią – sunkumai, smarkiai daug darbo, smarkiai per mažai laiko, drastiškas neatitikimas tarp planų ir realybės, nuolatinis mokymasis iš savo klaidų, kurių, atrodo, yra milijonas, peržengimas per save ir prisitaikymas prie aplinkybių, nusivylimai ir netikėtumai, pamiršimas pavalgyti, miego trūkumas, kritika, netikėti atradimai, džiaugsmai, besikeičianti filosofija ir daugelis kitų dalykų.
Žodžiu, mes linksminamės pilnomis apsukomis ir jau po truputį tyliai viduje didžiuojamės savo sukurtu mažyčiu tvariniu. Andy Warhol’o išsakyta mintis „Being good in business is the most fascinating kind of art“ (Kurti sėkmingą verslą yra viena iš įdomiausių kūrybos formų. – Graž.vert.), pasirodo yra visiška teisybė.
Nors mes dar negalime šimtu procentu teigti, jog pirma posakio dalis mums tinka (kol kas dar nėra galutinių išvadų, ar mes čia kuriame sėkmingą verslą, ar kokį kitokį), antra posakio dalis yra tikslus mūsų dabartinio gyvenimo apibūdinimas. Kiekvieną mielą dieną mes turime užsiimti bekrašte kūryba pradedant nuo tokių paprastų dalykų kaip „kas šiandien turi laiko išplauti tūliką“ ir baigiant tokiais grandioziniais projektais „kaip pasakyti žmonėms, kad pas mus galima ateiti ir atsigerti kokteilių“. O ką jau kalbėti apie amžiną klausimą „kas čia darosi tam kasos aparatui“ (pasirodo, perprasti tą velnio mašiną gali būti sudėtingiau negu išlaikyti vairavimo egzaminą).
Vienas iš mūsų kūrybos aspektų yra išlaviruoti labirinte „alkanas/ištroškęs“. Nors mūsų suplanuota koncepcija buvo pilstyti alkoholinius kokteilius, vis tik priėjome išvados, kad žmonės dar nori ir valgyti, todėl nemaitinti jų būtų negerai. Teko spręsti – ką žmonės nori valgyti, ką mes galime pasiūlyti valgyti, kiek jie sutinka mokėti už valgymą ir ar mums tai patinka.
Išsiaiškinome, kad pagrindiniai paprasto lankytojo kriterijai (ir tai nenustebino) yra skanu/neskanu ir brangu/nebrangu. Todėl pirmą savaitę mūsų virtuvės valdovės pastangos nuo septintos ryto terliotis virtuvėje su šviežiais špinatais ir jautiena, liko neįvertintos, kadangi galiausiai patiekalas išėjo nors ir skanus, bet per brangus.
Teko mūsų šefei, kuri turi moralinę alergiją visiems sintetiniams produktams ir nepakenčia šaldytų daržovių, kaip kad žaliavalgiai nepakenčia kepto karbonado, galvoti kažką panašaus į cheap and chic variantą. Jeigu manote, kad mėginti sukurti kažką gero už nedidelę kainą nėra kūryba, reiškia dar neturėjote savo verslo.
Tiesiog paaiškėjo, kad toje vietoje, kur yra kokteilinė, lankytojai, jei dar ir sutiktų apmokėti kokybiškų produktų savikainą (juk tą patį jie darytų namuose), jie visai nelinkę prisidėti dar ir prie tokių dalykų kaip muzikos atlikėjų autorinių teisių apmokėjimas (kokteilinėje skamba foninė muzika), darbo užmokesčio apmokėjimas (virtuvėje šefė pluša nuo septintos ryto ne vien iš idėjos), nekilnojamo turto mokestis (kas tai, ar ne?) ir visas kitas išlaidas, kurios atsiranda patiekalus gaminant ne patiems namuose. Čia dar nepriėjome galutinių išvadų ir vis dar ieškome kūrybinių sprendimų.
Su kokteiliais daug paprasčiau kūrybiškumo prasme, sudėtingiau įgyvendinime. Vis tik dirbti vakarais po darbo nėra lengva. Nesate bandę? Kyla rizika, jog ilgainiui gali nukentėti darbo kokybė, o kaip kūrybiškai praplėsti valandų skaičių paroje, kad suspėtume dar ir tinkamai pailsėti, mes dar neišsiaiškinome. Tačiau faktas kaip blynas – susikviesti vakare žmones kokteiliams yra smagu. Motiejus Valančius, jeigu tik galėtų, dabar mestų į mane akmenį...
Kitą kartą, jei tik rasiu laiko rašyti, papasakosiu apie mūsų marketingo veiklą. Ji dabar mus ryja dideliais kąsniais ir neduoda ramybės lyg kaimynas su perforatoriumi. Nors dar visai neseniai atsidarėme, pagal žmonių srautus jau aišku, kad niekur nedingsime, kaip ir visi kiti, turėsime reklamuotis ir įkyriai lįsti visiems į akis, kitaip žmonės tiesiog nežino, kad pas mus galima užeiti pakokteiliauti (na arba jeigu jūs žinote, kad galima, jūs nežinote kur, nes mes ne Ingrida Kazlauskaitė apie kurią visi viską žino).
Pradžioje ši dalis atrodė tolima ir nereikšminga – galvojom, kad kokiam soc. tinkle pakursime paskyrą ir pririnksim „laikų“, juk katinėlių nuotraukos su užrašu būtent taip ir plinta. Bet gi ne – taip „paprastai ir aiškiai“ mums nieko nesigavo, tenka kaip ir visada daryti „sudėtingai ir nuostabiai“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!