Kitų anos kartos žmonių nuomone, jis buvo antrasis, po „Metropolio“. Nesiimčiau tvirtinti to, ko pats nepergyvenau, pagaliau gal tai ir ne taip svarbu: faktas yra tai, kad Metropolis, Versalis ir Konrado kavinė buvo reikšmingiausios vakarinio susibūrimo vietos ikikariniame Kaune.
Bijau tiksliai pasakyti – 17 ar 18 metų buvo man, kai pirmąjį kartą atvėriau šios kavinės duris. Suprantama, tai buvo tarsi koks nusikaltimas, nes pagal to meto įstatymus ir normatyvus, į panašias pasilinksminimo įstaigas buvo galima lankytis tik jau turint 18 metų, tai yra būnant pilnamečiu. Bet į tokius ir panašius įstatymus mes paprasčiausiai nekreipėme dėmesio. Būdamas jaunuoliu aš visada svajojau kuo greičiau išaugti iš šios kategorijos ir tapti suaugusiuoju.
Turiu pripažinti, kad man tai gana neblogai sekėsi: daugelis tų, kurie nežinojo mano amžiaus, buvo linkę man duoti 2-3, o gal ir dar daugiau metų. Tada, gal 1972 metais, ši kavinė turėjo primityvų pavadinimą – „Jaunimo kavinė“. Nors mums, to laiko jau „sunokusiems“, kaip save laikėme, jaunuoliams, tokie pavadinimai atrodė be galo lėkšti, neturėdami jokio kito pasirinkimo, šia kavinę vadinome tiesiog „Jaunimke“. Tačiau kažkas netruko prisikasti iki senesniųjų laikų istorijos ir po Kauną išplito žinia, kad Smetonos laikais tai buvo Versalis. Toks pavadinimas skambėjo labai „prašmatniai“, todėl netrukus Jaunimkės vardas buvo išstumtas ir sugrįžo „Versalis“.
Komunizmo epochos lyderiams tokia situacija tikti negalėjo niekaip – tik pamanykite, jaunimas, gimęs jau gerokai po karo, „nurašė“ oficialųjį ir sugrįžo prie buržuazinio pavadinimo (taip tada buvo oficialiai vadinami Nepriklausomos Lietuvos metai) Versalio! Skandalas, kuris galėjo netrukus pasiekt Vilnių ar net Maskvą ir taip sukelti netgi atitinkamą „valymą“ Kauno partkome ir Vykdomajame komitete.
Žmonijos istorijos gūsiuose žinoma daugelis visuomeninių ekonominių formacijų keitimų, tačiau visose jose – viena išliko stabilu ir iki šių dienų: valdžia niekada nenorėjo prarasti savo krėslų. Todėl imta sukti galvas kaip išeiti iš situacijos. Ir netrukus surastas jiems gana pavykęs sprendimas: Jaunimo kavinė uždaryta sąlyginai neilgam remontui, o po jo atidarytas jau restoranas, kurio iškaba skelbė – „Vakaras“. Toks pavadinimas atitiko laikmetį.
Nesiimsiu tvirtinti, ar tada mes save dar laikėme hipiais ar jau tai blėso, tačiau gyvoje kalboje madinga buvo kalbėti kiek filosofiškai, ką mes tada vadinome paprastu ir visiems suprantamu žodžiu psichodelika. Nors žinojome, kad kažkur Vakaruose labai paplitę narkotikai ir jie yra pražūtingi, jie atrodė mums kietas dalykas. Nes tai yra Vakaruose.
Žinojome, kad nuo narkotikų tampama psichais, tačiau labiau priimtina buvo manyti, kad tai yra kaifas, todėl kaifuoti arba būti psichodeliku buvo vienodai intriguojantis dalykas. Tik pačių narkotikų per geležinę siena mes niekada nesulaukėme ir nepabandėme. Šiandien kai kur randu rašančių žmonių, kurie tvirtina, kad narkotikai buvo paplitę ir prie ruso.
Absurdas, bet, ko gero, tai tos pačios ideologinės kovos, tik dabar jau prieš komunizmą, metodas. Tiesa, vienas kitas jaunuolis įsismagindavo gerti paprasčiausias raminančias tabletes didesniais nei galima, kiekiais ir jie tikrai „apsinešdavo“. Kaifo gaudymo dėlei kvailesni jaunuoliai net kavą be nuosėdų šaukšteliais kimšo sau į burnas ir jautėsi apsinešę kaip tikri narkomanai. Bet tema ne apie tai, tad grįžtu prie „Versalio“. Tiksliau – prie Jaunimkės…
Ko gero daugelis mano skaitytojų lieka suintriguotas, kodėl gi restoranai buvo tarsi tabu, o jų vietas buvo užėmę kavinės? Atvirai sakant, aš to nežinau ir šiandien. Tiesiog taip buvo. Tarybų Sąjungoje buvo susiformavusi tradicija, kad restoranas, tai jau kažkas tokio iš laukinių Vakarų, todėl nelabai tinka tarybiniams piliečiui. Kvaila, bet taip buvo. O realiai žiūrint į netolimą praeitį, galiu pasakyti tvirtai – tai tik žodžių žaismas.
Mes vis tiek mėgome labiau manyti, kad lankomės restoranuose, kaip padvelkus anglų kalbos madai dar vadinome restrongais. Kituose didžiuosiuose TSRS miestuose aš pastebėdavau šiokius tokius nežymius skirtumus tarp šių formuluočių, bet ne Kaune. Pavyzdžiui daugelyje Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų respublikų – restoranuose grojo ansambliai ir buvo šokama, tuo tarpu kavinėse – ne. Restoranuose, šalia vyno, trauktinės, likerio, romo ar konjako, galėdavai užsisakyti ir alaus. Bet ne Kaune. Kaune alus buvo be rašalo įrašytas į smerktiniausių svaigalų sąrašą, todėl jo net senajame Metropolyje pasitaikydavo itin retai. Alus buvo tik gastronomuose ir aludėse. O šiaip jau – gerti alų skaitėsi prasčiokų ir neišsiauklėjusių tipelių reikalas. Tuo labiau – netinkantis moterims. Šiandiena tai daugeliui keista, ar ne?
Oficialiai Kaune buvo tik trys restoranai: „Metropolis“ Laisvės alėjoje, „Kąstytis“ Šančiuose ir (...) „Baltija“ tuometiniame Lenino prospekte (dabar – Vytauto pr.). Tačiau šiaip turėjome jų labai daug. Jau minėjau, nesigilinome kas kaip vadinasi. Viską vertinome pagal tai, ar toje įstaigoje leidžiama šokti, ar groja ansamblis. Ir Kaunas visada pelnytai buvo laikomas šios srities lyderiu Lietuvoje.
Puikiai pamenu, kad kažkada kruopščiai skaičiavome kiek turime „restoranų“ ir gautas rezultatas mus net pribloškė: Kaune buvo 33 restrongai. Tiesa, įskaitant ir miesto prieigose buvusius Žibintą, Du milžinus, gal net ir Kubilą. Tačiau mūsų, tuometinio Kauno jaunimo tarpe populiariausi buvo Centro kabakai (tai dar vienas žargonas, analogiškas knaipei ir kitiems) „Orba“ („Orbita“), „Tulpė“, „Baltija“, „Bialas“ („Bialystokas“), „Metras“ („Metropolis“), „Tartukai“ („Tartu“) ir „Bombėjus“ (Geležinkelio stoties restoranas).
Versalis, mums – vyrukams, visada buvo mielas tuo, kad jame nuolatos atsirasdavo nematytų merginų. Sunku pasakyti, kas tai lėmė, tačiau čia jų dauguma susirinkdavo iš tolimesnių Kauno ir jo priemiesčių rajonų. Na, o po to, kai Jaunimkė tapo Vakaru, čia buvo atrestauruotas ir šokių salytės besisukantis ratas. Tai buvo užmiršta dar nuo Smetonos laikų ir… netikėtai prisiminta.
Spėju, nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daugmaž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. Beje, jei kas sunkiai tai įsivaizduoja, panašų vaizdą gali pamatyti šiandieniniame „Delano“ Hypermaximos patalpose. Tik čia ratu sukami ne šokėjai, o sėdintys su visais staliukais.
Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. Taip jau buvo sureguliuotos valstybinės patiekalų kainos, kad porcijos buvo vienodos, bet norintys papietauti salėje, kuri dirba iki nakties, moka gerokai brangiau.
Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni.
Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. Kartais susimąstau, kad yra gyvenime klausimų, atsakymų į kuriuos nebesužinosiu niekada. Jų tarpe ir tai – o kas gi bendro tarp restoranų ir politikos, kad atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai.
Mano ankstyvos jaunystės metais Kaunas labai akivaizdžiai dalinosi į grupes pagal gyvenamąją vietą. Centras, Žaliakalnis, Senamiestis, Vilijampolė, Karmalitai ir kiti, visi turėjo savo zonas ir eiti į svetimą buvo ganėtinai pavojinga. Tačiau jau apie 1975 metus teritorinis pasiskirstymas ėmė sparčiai nykti. Matyt vis daugiau įsigydavome automobilių, o tai leido plėsti ir savo pažintines geografijas. Vis tik miesto centras ir Senamiestis jau kur kas anksčiau tapo neutraliomis zonomis, kurios nors ir turėjo savo vadus, jose nebebuvo pavojinga būti ir atvykusiam iš kitur.
Versalis turėjo stiprius savo administratorius, kurie būdami kovinių šakų geri sportininkai tobulai suvaldydavo kylančius konfliktus, todėl muštynės čia nebuvo itin dažnas reiškinys, o jei kokie santykių aiškinimaisi iškildavo, jie vykdavo jau už restorano durų. Administratorių pareiga buvo ir užtikrinti padavėjų saugumą, nes senesnių metų kavinėse, beveik be išimties, padavėjomis dirbo merginos ir tik gal nuo 1975 metų ši situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau padavėjų atsirasdavo vyrukų, o ir administratorėmis ėmė dirbti moterys.
Tais laikais, kaip, beje, ir šiandiena, vertinama buvo „gyva“ muzika, tai yra scenoje grojantys muzikantai. Laikai, žinoma, keitėsi, todėl aš per gyvenimą atsimenu bene keturias bangas, kai pakaitomis buvo šlovinama tai muzikantų vedami vakarai, tai garso įrašai. Vis tik Versalyje visada grojo geri ir populiarūs ansambliai, kurie nepalikdavo abejingų, todėl tik labai dideli „mėmės“ išsėdėdavo visą vakarą nepakilę nuo staliuko. Jei kažkada, dar iki man atvykus į pirmąjį apsilankymą prie staliukų susėsdavo daugumoje mišrios kompanijos, tai mano laikais tai jau buvo pakankama retenybė.
Paprastai prie staliukų sėdėdavo arba tik merginos, arba tik vyrukai ir pastarieji, užgrojus muzikai, nardydavo tarp staliukų, ieškodami sau kadriuko (taip vadindavome vieni kitus). Sunkiai suprantama buvo ko eiti berniukui su mergina į restoraną, nes tai, šiaip jau buvo naujų pažinčių vieta. Na, o kur jaunimas ir naujos pažintys, ten ir svaiginantis kaifas. Todėl visada į kavines ėjome su didelių džiaugsmu.
Ir dar apie kainas…Dauguma kuklesniųjų, o paprastai tokiais buvo iš provincijų atvykę studentai, kurie ne taip jau greitai adaptuodavosi didelio miesto sąlygomis, net nesuprasdavo kaip nespekuliuojant galima turėti pinigų į restoraną. Ir netgi tie, kurie į juos ateidavo retkarčiais, tik per savo asmenines šventes, buvo tokios pačios nuomonės, todėl jie, jei jau kartą per metus į ten ateidavo, išleisdavo tikrai daug, gal būt tiek pat, kiek „etatiniai“ lankytojai išleisdavo tik per dešimt apsilankymų.
Paradoksas? Visai ne. Tiesiog už restoranų durų klaidžiojo mitai, kad restoranuose viskas labai brangu, kad ten reikia visiems mokėti už viską, o jei jau sėdai prie stalo, būtina užsisakyti visko: ir valgyti, ir gerti, ir užsigerti, ir kažkokio deserto. Jis paprastai palikdavo ir arbatpinigių, mokėjo pinigus „šveicarams“ už įėjimą atvykus ir už apsiausto uždėjimą einant namo. Tuo tarpu dažnesnieji dalyviai nebepermokėdavo beveik niekur.
Sklandų įėjimą sąlygojo pažintys, prie stalo visai nebebuvo gėda sėdėti su taure vyno ir puodeliu kavos. Tiesa, įsismaginus tekdavo pakloti pinigėlių muzikantams, nes „valdiškas“ grojimas baigdavosi 23:30 val., o to gi maža. Todėl nešdavome po 5-10 rublių, kad išreikštume muzikinį sveikinimą, dažniausiai, naujai išrinktajai. Tokiu būdu vakarą pratęsdavome pusvalandžiu ir ilgiau. O šiaip – gero vyno taurė kainavo 76 kapeikos, puodelis kavos – 10 kap., tad net su rubliu jau galima buvo dalinai dreifuoti prie staliuko.
Tiesa, tokiu atveju naktį reikėtų grįžti namo pėsčiomis, o tai ne visada būdavo saugu. Taigi, bent porą rublių turėti einant namo visada buvo pageidautina, nors šiaip, tais metais tiek daug kelionei taksi neišleisdavome. Jau vien todėl, kad tada taksistai turėdavo pareiga imti pakeleivingus žmones ir skaitliuko mušama suma turėdavo būti dalinama iš keleivių skaičiaus. Tiesa, iš to laimėdavome visi – ir keleiviai, ir taksistai, nes gi mes vis tik palikdavome kiek daugiau kapeikų nei priklauso.
Apie pačias vakarones rašyti sunku: atmintyje jau prasitrynė daugelis tada efektyvių momentų. O ir pasakoti ką nors labiau tiktų vardais ar pravardėmis, tačiau daugelio iš tų laikų dalyvių jau nebėra. Kas Anapilyje, kas vakaruose, kas neaišku kur išnykęs… Vis tik ateityje gal dar ką nors prisiminsiu ir pikantiškesnio, tai nėra būtina prie konkrečiai Versalio temos. Kur kas daugiau išlikusių įspūdžių apie Orbitą, tad gal dar bus daugiau. O gal mano virtualus pašnekovas ką nors papildys? Būtų labai malonu tokių rasti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!