Dabartinės monarchijos Europoje
Šiuo metu Europoje egzistuoja 12 monarchijų: Vatikanas (vienintelė absoliutinė monarchija, kurioje aukščiausią valdžią turi popiežius), Andora, Lichtenšteinas, Monakas, Belgija, Danija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė.
Lichtenšteino (Princas Hans–Adam II) ir Monako (Princas Albert II) monarchai savo valdomose valstybėse turi realias politines ir ekonomines galias. Jie gali skirti teisėjus, ministrus, kitus aukštus postus užimančius valstybės tarnautojus, jiems taip pat priklauso didžioji dalis valstybės turto. Nors oficialiai šios valstybės yra konstitucinės monarchijos, tačiau turi ir absoliutinės monarchijos požymių.
Andora – dar viena nykštukinė monarchija, įsikūrusi tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Jos valdymo sistema išties įdomi. Oficialiai šios kunigaikštystės valdovais laikomi Prancūzijos prezidentas (nuo 2012 m. gegužės 15 d. – François Hollande) ir Ispanijos vyskupas (nuo 2003 m. gegužės 12 d. – Joan Enric Vives i Sicília), tačiau realiai politinius sprendimus priima Ministras Pirmininkas ir Parlamentas. Tad, galima teigti, kad Andora yra artimesnė parlamentinei valstybei, o ne monarchijai.
Likusios Europos monarchijos (Belgija, Danija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė) – tai tikri konstitucinės monarchijos pavyzdžiai. Visos šios karalystės turi savo ilgas monarchijos istorijas.
Dabartiniai valdovai ir jų įpėdiniai
Vatikanas – kaip absoliutinė monarchija, savo valdovą (popiežių) renka iki gyvos galvos. Tiesa, kartais ši taisyklė sulaužoma – būtent taip nutiko šiais metais, kai Benediktas XVI nusprendė pasitraukti iš sosto. Šiuo metu Vatikanas neturi valdovo, kol neišrinktas kitas. Mat, kitaip nei kitose monarchijose, čia sostas nepaveldimas.
Andoroje taip pat nėra aiškaus sosto įpėdinio. Prancūzijos prezidentas renkamas kas 5 metus, o Ispanijos vyskupas taip pat neturi tiesioginio įpėdinio, kuris galėtų paveldėti Andoros valdovo titulą.
Pati garsiausia Europos monarchija – Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė dėl sosto įpėdinio pergyventi neturi priežasties – čia egzistuoja išties ilga sosto laukiančių eilė. Nuo 1952 m. valstybę valdo karalienė Elžbieta II, kuriai šiuo metu yra 86 metai. Po jos mirties sostas turėtų atitenki vyriausiam sūnui princui Čarlzui (64 m.), o po šio – princui Viljamui (30 m.), vėliau – šio vaikui, kuris, kaip skelbia spauda, turėtų gimti šių metų liepos mėnesį. Beje, įdomi detalė: princas Čarlzas – ilgiausiai sosto laukiantis įpėdinis, sosto paveldėtoju jis tapo vos 3 metų amžiaus. Iki jo, ilgiausiai laukęs sosto, buvo Jungtinės Karalystės karalius Edvardas VII.
Danijos Karalystė – pati seniausia Europos monarchija. Nuo 1972 m. šią šalį valdo karalienė Magrethe II (72 metai). Su princu Henriku ši susilaukė dviejų sūnų: sosto įpėdinio princo Frederiko (44 metai) ir princo Joachimo. 1995 m., kai jaunesnysis Joachimas vedė iš Honkongo kilusią Aleksandrą Kristiną ir 1999 m. susilaukė pirmojo sūnaus, princo Nikolajaus, buvo manoma, kad būtent jis kažkada taps Danijos karaliumi, nes sosto įpėdinis, būdamas 31 metų, dar neturėjo pretendentės į žmonas. Tačiau 2004 m. jis vedė iš Australijos kilusią Mary, su kuria augina keturis vaikus. Vyriausias iš jų – princas Kristianas (7 metai) – ateityje taps Danijos karaliumi. Įdomus faktas apie Danijos monarchiją: nuo seno susiklostė tradicija Danijos princams ir princesėms tuoktis ne su danais.
Lichtenšteino Kunigaikštystę nuo 1989 m. valdo princas Hans–Adam II (68 metai). Po jo sostą paveldės jau nuo 2004 m. daug karališkų pareigų atliejantis vyriausias sūnus princas Alois (44 metai). Po jo sostą turėtų paveldėti šio vyriausias sūnus, princas Joseph Wenzel (17 metų).
Monako Kunigaikštystėje šiuo metu yra bene kebliausia situacija, nes pagal tradiciją sostas paveldimas vyriškąja linija. Nuo 2005 m. valstybę valdo princas Albertas II (54 metai), tačiau iki šiol jis neturi teisėto įpėdinio (turi du nesantuokinius vaikus, kurie į sostą pretenduoti negali). Tiesa, 2011 m. jis vedė iš PAR kilusią plaukikę Charlene, tačiau spaudoje vis pasirodo žinių, kad artimiausiu metu jie neplanuoja tapti tėvais. Tad 2002 m. buvo pakeista Konstitucija, kuri leidžia princo Alberto vyresniajai seseriai Karolinai (56 m.) paveldėti sostą. Jei taip ateityje nutiktų, po jos į sostą sėstų jos vyriausias sūnus Andrea Casiraghi (28 m.), kuris netrukus taps tėvu – jo sužadėtinė Tatiana Santo Domingo laukiasi kūdikio.
Belgiją nuo 1993 m., sostą paveldėjęs iš savo brolio karaliaus Baudouin, valdo karalius Albert II (78 m.). Jis turi tris vaikus, iš kurių vyriausias – princas Philippe (52 m.) – ateityje bus vadinamas belgų karaliumi. Vėliau belgai turėtų sulaukti šalį valdančios princesės Elisabeth (11 m.), kuri taptų pirmąja belgų karaliene, šį sostą paveldėjusia, o ne kaip valdančio karaliaus žmona.
Liuksemburgo Kunigaikštystę nuo 2000 m. valdo Didysis Kunigaikštis Henri (57 m.), tais metais sosto atsisakius jo tėvui Jeanui. Didysis Kunigaikštis Henri su Kuboje gimusia Maria Teresa susilaukė penkių vaikų. Vyriausias iš jų – sūnus Guillaume (31 metai) ateityje paveldės sostą. Jis 2012 m. vedė savo išrinktąją belgų grafaitę Stephanie. Įdomu tai, kad Liuksemburge nuo 1919 m., kai sosto atsisakė Didžioji Kunigaikštienė Marie–Adelaide, įsivyravo tradicija užleisti sostą anksčiau laiko paveldėtojui. Tačiau mažai tikėtina, kad artimiausiu metu dabartinis valdovas užleis savo sostą.
Dar viena karalystė, kurioje įsivyravo tradicija atsisakyti sosto anksčiau laiko, yra Nyderlandai. Nuo karalienės Wilhelminos laikų, kai ši 1948 m. atsisakė sosto savo dukters Julianos naudai, tradicija nepakito. Visai neseniai dabartinė karalienė Beatrix (75 metai) – ji yra karalienės Wilhelminos anūkė – irgi pranešė, kad nuo 2013 m. balandžio 30 dienos sostą perleidžia savo vyriausiam sūnui Willem–Alexander (45 metai). Jis taps pirmuoju Nyderlandų karaliumi po beveik 130 metų laikotarpio, kuriame karaliavo monarchės moterys. Beje, oficialiai buvo paskelbta, kad jis bus karūnuotas karaliumi Willem–Alexander, o ne karaliumi Willem IV, kaip pagal tradiciją iš tiesų turėtų būti. Ateityje Nyderlandų sostas vėl turėtų sugrįžti į moters rankas, nes Willem–Alexander su savo iš Argentinos kilusia žmona susilaukė trijų dukterų. Vyriausia iš jų – Catharina–Amalia (9 metai), karūnavus naująjį monarchą, taps tiesiogine sosto paveldėtoja, o ateityje – Nyderlandų Karalystės valdove.
Bene negausiausia karališka šeima yra Švedijos Karalystėje. Nors dabartinis karalius Karlas XVI Gustafas (66 metai) su žmona karaliene Silvija užaugino tris vaikus: princesę Viktoriją, princą Karlą Filipą ir princesę Medeleinę, tačiau iki šiol sulaukė tik vieno vaikaičio. Vyriausia dukra ir sosto paveldėtoja princesė Viktorija (35 metai) 2012 m. pagimdė princesę Estelę. Ateityje kaip tik ji paveldės sostą iš Viktorijos. Beje, ir Švedijos Karalystėje teko keisti pagrindinį šalies įstatymą, kad sostas ateityje atitektų princesei Viktorijai, mat iki 1980 m. sausio 1 d. paveldėjimo pirmenybę turėjo vyriškos lyties atstovas. Įdomu tai, kad dabartinis Švedijos valdovas vedė jau būdamas karaliumi.
Norvegija laikoma viena iš moderniausių monarchijų. Dabartinis karalius Haraldas V (76 metai) valstybę valdo nuo 1991 metų, kai mirė jo tėvas. Įdomu tai, kad karalius Haraldas V yra pirmasis Norvegijos valdovas nuo XIV a., gimęs Norvegijoje. Jis su karaliene Sonja susilaukė dviejų vaikų: princesės Martos Luisos ir princo Haakon (39 metai). Būtent princas Haakon šiuo metu yra sosto paveldėtojas. 1990 m., pakeitus šalies konstituciją, paveldėjimo pirmenybę įgijo vyriausias vaikas nepriklausomai nuo lyties. Tačiau ši teisė negalioja princesei Martai Luisai. Princas Haakon su žmona princese Mette–Marit, kurią vedė 2001 m., susilaukė dviejų vaikų: princesės Ingrid Alexandros (9 metai) ir princo Sverre Magnus. Sosto paveldėtojo santuoka šalyje nebuvo vertinama vienareikšmiškai, nes Mette–Marit – padavėja, vieniša mama, anksčiau nuolat buvo sutinkama itin audringuose vakarėliuose.
Dabartinis Ispanijos karalius Juan Carlos I (75 metai) gimė Romoje, kur tuometinį Ispanijos karalių Alfonsą XIII su šeima buvo ištrėmusi šalyje vykusi revoliucija. 1975 m. Juan Carlos I buvo karūnuotas Ispanijos karaliumi. 1962 m. jis vedė Graikijos ir Danijos princesę Sophią, kuri vėliau tapo Ispanijos karaliene. Kartu jie susilaukė trijų vaikų – dviejų dukterų ir sūnaus. Sosto įpėdinis Astūarijos princas Felipe (45 metai) 2004 m. vedė žurnalistę Letizią, su kuria augina dvi dukras. Nors Ispanijoje galioja paveldėjimas pagal vyriškąją liniją, tačiau nesusilaukus sūnaus, po princo Felipe sostą paveldės jo vyresnė dukra Leonor (7 metai).
Situacija ir ateitis
2012 m. į Nyderlandų Karalystės sostą atsisėdus karaliui Willem–Alexander, prasidės nauja monarchijos era. Kyla klausimas, kuri valstybė bus kita, sulaukusi naujo valdovo?
Labiausiai tikėtina, kad greičiausiai sostą paveldės Ispanijos princas Felipe, nes dabartinis karalius yra ne pačios geriausios sveikatos – per pastaruosius metus jam atlikta ne viena operacija. Vis daugiau kalbų pasigirsta ir apie tai, kad nedaug beliko laukti sosto ir Jungtinės Karalystės princui. Atsižvelgiant į tai, koks yra dabartinių valdovų amžius, galima teigti, kad artimiausiu metu naujų valdančių monarchų sulauks ir Norvegija, Belgija, Danija.
Konstitucinė monarchija: geriausia valdymo forma?
Visose be išimties šiame straipsnyje minėtose valstybėse – monarchijose – gyvenimas klesti: dauguma iš jų pirmauja įvairiuose ekonominiuose reitinguose. Kodėl taip yra?
Konstitucinės monarchijos savybė – valdžia nėra suskaldžiusi, nes valstybę valdo Ministras Pirmininkas, ministrų kabinetas ir Parlamentas. Ministras Pirmininkas ir kiti ministrų kabineto nariai pasirenkami ir yra skiriami iš tų partijų, kurios sudaro parlamentinę daugumą. Tiesa, formaliai Ministras Pirmininkas skiriamas karaliaus ar karalienės, tačiau jis privalo turėti Parlamento daugumos paramą. Visose valstybėse dažniausiai vyrauja dvi politinės partijos, kurios ir valdo valstybę, būdami pozicijoje arba opozicijoje, kitos partijos neturi beveik jokio balso, jei ir gauna po kelias vietas Parlamente.
Monarchas neturi realios valdžios – jis tartum papuošimas ant torto – reprezentacinė figūra, neturinti balso teisės. Tiesa, kai kuriose karalystėse monarchas gali pareikšti savo nuomonę, tačiau į ją nebūtinai bus atsižvelgta. Monarchai dalyvauja pareigas pradedant eiti naujai išrinktam Parlamentui, tačiau jo darbui įtakos neturi. Tiesa, vieną teisę jie turi – atsiradus parlamentinei krizei, kai per tam tikrą laiką nesudaroma parlamentinė dauguma, monarchai gali paleisti parlamentarus – tokiu atveju bus rengiami nauji rinkimai.
Nesant valdžių suskaldymui, kuris yra respublikose, konstitucinės monarchijos valdomos visą atsakomybę prisiėmus vienai politinei jėgai, kuri ir sprendžia, kaip gyvens žmonės toje šalyje. Tokiu būdu neatsiranda „karštos bulvės“ efekto, kuriuo būtų galima nevykusius sprendimus permesti kito atsakomybei. Sprendimai priimami gerai apsvarsčius visus už ir prieš. Taigi, ar konstitucinė monarchija nėra geriausia valdymo forma? Esu įsitikinu, kad būtent ji ir yra geriausia.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!