Tokios drastiškos Jungtinių Tautų išvados, kaip ir daug kartų apkalbėta situacija su specifine E1 zona Jeruzalėje, apie ką dar 2000-aisiais metais Izraelyje kalbėjo JAV prezidentas Bilas Klintonas, vis dažniau tarptautinei bendruomenei bado akis ir vis daugiau vietos užima vakarų žiniasklaidoje.
Vis dėlto Artimųjų rytų politinės suirutės kontekste, sunku išlikti objektyviam. Ir dar gerokai anksčiau, tik pradėjus giliau analizuoti ten susiklosčiusią situaciją, ypatingai iš istorinės retrospektyvos, neformaliose diskusijose ne kartą teko išgirsti tokį argumentą „Tu ten nebuvai, todėl nieko nesupranti“. Šis kartu su „Gaza pirma iššovė“ buvo du dažniausiai naudojami argumentai prieš bet kokią kritiką Izraelio atžvilgiu. Na, šitai ir klasikinis kaltinimas antisemitizmu.
Kaip ten bebūtų, Palestina nėra tik Gazos ruožas, tačiau ir Vakarų Krantas. „O Fortuna velut luna“ (Likimas, kaip mėnulis) sako lotyniška viduramžių poema, tad taip jau nutiko, kad drauge su nedidele grupele studentų iš Lietuvos susiklostė palankios galimybės apsilankyti ten ir pamatyti viską savo akimis, pabendrauti su žmonėmis, NVO organizacijomis ir netgi sudalyvauti viename mažyčiame proteste, kad susidaryti įspūdį iš pirmų akių, kaip viskas atrodo. Tad šįkart ne apie tai kas kaltas ir kodėl, o apie tai, kaip viskas yra.
E1 zona Jeruzalėje
E1 zonos projektas yra viena didžiausių tarptautinės bendruomenės kritikos Izraeliui priežasčių. Vakarų Krantas yra skirstomas į skirtingas zonas: A, B ir C. Nesileidžiant į technines detales, A zonas išskirtinai valdo tik Palestina, B zonas valdo Izraelis kartu su Palestina, C zoną visiškai valdo Izraelis, nors armija gali vykdyti reidus bet kur ir bet kada, tačiau visos jos yra Vakarų Krante. Iškalbingas faktas yra ir tai, kad C zonoje, už kurios infrastruktūrą ir saugumą atsako išskirtinai tik Izraelio vyriausybė, naujakurių skaičius per paskutinį dešimtmetį padidėjo beveik tris kartus – nuo 110 tūkst. Iki 300 tūkst.
Bet grįžtant prie E1 projekto, jo paskirtis yra vienintelė: atkąsti gabalą Vakarų Krantų žemės ir ją apgyvendinti, taip dirbtinai sukuriant didelę buferinę zoną tarp Jeruzalėje gyvenančių palestiniečių ir Vakarų Kranto palestiniečių. Izraeliečių naujakuriai įsiterptų tarp palestiniečių panašiai kaip Lietuva įsiterpia tarp Kaliningrado ir Rusijos.
Bėda ta, jog šis projektas prieštarauja tarptautinei teisei ir gerokai peržengia Jeruzalės municipaliteto ribas, nekalbant jau apie tai, kad visa E1 zona yra būtent Vakarų Kranto teritorijoje. Atitinkamai ir milžiniška betono siena, kuria šiandien atitveriamas Vakarų Krantas, į Izraelio teritoriją inkorporuotų ir visą E1 zoną. Šitai jau seniai buvo pasmerkusi net JAV, o Izraeliui visai neseniai pareiškus, jog E1 zonos projektą vis vien ketinama įgyvendinti, Britanija netgi pagrasino atšauksianti savo diplomatus iš Izraelio.
Kodėl reikia rytų Jeruzalę apstatyti naujakurių gyvenvietėmis?
Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, pirma reikia susipažinti su palestiniečių, gyvenančių rytų Jeruzalėje, realybe. Tai žmonės, kurie gyvena ten, dirba ten, moka mokesčius ten, kuria šeimas ten ir taip daugybę metų. Dauguma jų netgi turi teisę balsuoti administraciniuose rinkimuose, net jei ta teisė yra daugiau butaforija – Jeruzalės klausimas praktiškai išskirtinai yra sprendžiamas parlamento lygiu ir miesto administracija daugiau teatlieka vykdomąją funkciją.
Nuvažiavę į Jeruzalę iškart pamatysit milžinišką prarają tarp rytų ir vakarų bloko. Mokyklos, ligoninės, apskritai visa infrastruktūra yra rūpinamasi išskirtinai tik vakarinėje dalyje. Rytinė dalis greičiau primintų trečiojo pasaulio valstybes, nei judėjo krikščioniškosios civilizacijos lopšį. Tačiau net ir šitai nėra didžiausia problema, mat būtų galima polemizuoti, jog taip yra dėl pačių palestiniečių kaltės – rinkimų boikotai, kategoriškas atsisakymas žydams parduoti savo žemes (gresiant netgi prarasti gyvybę) ir panašiai.
Geriausiai situaciją iliustruojantis faktas yra tai, kad net ir turėdami savo žemės palestiniečiai ten negali statyti namų be leidimo. Gauti leidimą pasistatyti namą žemėje, kuri tau priklauso, palestiniečiams yra beveik neįmanoma. Tai kaipgi vis dėl to ten dygsta namai? Kadangi mėginimas masiškai griauti palestiniečių namus pritrauktų dar daugiau tarptautinės bendruomenės dėmesio, iš to galima pasipelnyti. Tie palestiniečiai, kurie vis dėl to turi žemės, sukaupia pakankamai lėšų, gali pasistatyti namą be leidimo. Tuomet prisistatys municipaliteto atstovai, lydimi policijos, susimokėsi jiems milžinišką baudą ir principe „nusipirksi“ savo paties statytą namą savo žemėje. Kaip mums paaiškino Jeruzalėje gidu dirbantis izraelietis, tai - gana neblogas pajamų šaltinis Jeruzalei.
Jei kalbėti apie palestiniečius, siekiančius atsikelti į rytų Jeruzalę, tai tiesiogine šio žodžio prasme yra tiesiog neįmanoma. Pasistatyti savo būstą kainuoja praktiškai dvigubai brangiau, nei Izraelio piliečiams toje pačioje teritorijoje, o ir apskritai palestiniečiams įvažiuoti į Izraelį arba, kalbant konkrečiai, į Jeruzalę, sąlygos labai sudėtingos.
Netgi turintys darbą Jeruzalėje palestiniečiai nelabai gali persikraustyti į Vakarų Krantą, nors Ramala ar Betliejus yra visiškai greta, todėl dauguma tų, kurie nori išsaugoti savo darbą ir gyventi kitur – nuomoja kokį nors mažytį butuką Jeruzalėje. Tiesa, vien tai jų taip pat neapsaugo. Turėti darbą ir butą neužtenka, nes vyksta patikrinimo reidai. Atvykę pareigūnai patikrina, ar yra maisto šaldytuvuose, drabužių rūbų spintose, kad įsitikintų, jog palestiniečiai tikrai ten gyvena.
Kontraversiški dalykai dedasi ir pačiame Jeruzalės senamiestyje, kur Izraelis lygiai taip pat siekia vis labiau įtvirtinti savo pozicijas panašiais metodais. Tradiciškai, pats senamiestis aptvertas didele siena buvo padalintas į keturias dalis. Kad būtų lengviau suprasti, įsivaizduokite kvadrato formos teritoriją, aptvertą aukšta siena, su septyniais vartais patekti į vidų. Šioje teritorijoje šiaurės-rytų blokas tradiciškai priklausė krikščionims, šiaurės rytų – musulmonams (jis, beje, užima ir didžiausią senamiesčio dalį), pietryčių – žydams ir pietvakarių – armėnams.
Šiandien ten mėginama griežtai įtvirtinti būtent Izraelio piliečius. Palestiniečiai (ir ne tik - su panašiomis problemomis susiduria ir Egipto koptikai (krikščionys), ir armėnai) gali labai lengvai prarasti savo būstą senamiestyje. Vietiniai žmonės pasakoja, kad švenčiant šabą neretai atvyksta kareiviai, visiems vietiniams liepia užsidaryti namuose, kol žydų ultra-ortodoksai žygiuoja pirmyn atgal senamiesčio gatvėmis.
Atsikėlę Izraelio piliečiai, kaip taisyklė itin religingi, taip pat nevengia provokuoti vietinių gyventojų, mat už menkiausius nusižengimus gali paprasčiausiai būti iškeldintas. Kaip mums paaiškino vietiniai gyventojai, jie mano, kad Izraelis nori apgyvendinti savo piliečius aplink visą krikščionių/musulmonų senamiesčio dalį, taip vėlgi suformuojant savotišką buferinę zoną pačioje senamiesčio širdyje.
Yra ir daugiau tiesiog absurdiškų istorijų, kai Izraeliui statant sieną aplink Vakarų Krantą, pasirinkta trajektorija keistai atskyrė daugybę ūkininkų nuo jų žemdirbystės plotų. Tai iš pažiūros atrodytų lyg smulkmena, bet rezultatas yra toks, kad ūkininkui vietoj to, kad paeitų 200 metrų, dabar jau tenka važiuoti 20 km iki patikros punkto, jį pravažiavus grįžti prie vidinės sienos pusės, kur yra jo dirbami laukai. Galiausiai, jis gali gauti leidimą įvažiuoti į Izraelio teritoriją dirbti savo laukus, o gali ir negauti.
Izraelis gali suteikti leidimą įvažiuoti dviems valandoms, trims valandoms, gali leisti įvažiuoti tik tam tikromis dienomis (tokių leidimų rūšių yra per 300), galiausiai jeigu jis nori atsivežti darbo jėgos – tai jau atskira istorija ir ūkininkas yra praktiškai pasmerktas ieškoti jos Izraelyje. O kaina už tokių nurodinėjimų pažeidinėjimą bus paprasta – tau gali apskritai uždrausta įvažiuoti į Izraelį, kol galiausiai Tavo laukai bus tiesiog nusavinti.
Šitaip stengiamas išgyvendinti palestiniečius lauk iš Jeruzalės sudarant jiems nepakeliamas sąlygas ir mėginant juos palaužti. Žinoma, mokyklų stoka, fiktyviai kuriant neraštingą jaunimą ir panašūs veiksniai yra kita medalio pusė. Bet sąlygos palestiniečiams ten yra itin sudėtingos, o tai sukuria dar vieną precedentą iš jų pasipelnyti.
Daugybė palestiniečių pastaraisiais metais pradėjo darbintis statybų sektoriuje. Ir jie stato ne ką kitą, kaip naujakurių būstus. Statybų įmonės per pastarąjį dešimtmetį jau spėjo paeksperimentuoti ir su įvežtine darbo jėga – rumunais, lenkais, bulgarais, tačiau su palestiniečiais paprasčiau. Jie arti, jie dirba pigiausiai ir galų gale apgavus palestinietį Jeruzalėje, yra gana menka tikimybė, kad už tai būsi nubaustas. Tokia tad yra palestiniečių realybė rytų Jeruzalėje.
Žvelgiant iš šono, sunku tikėtis pokyčių Jeruzalėje, ypač kai trintis tarp ten reziduojančių žmonių kasdien vis labiau įgauna religinį atspalvį. Kol kas, bent jau išoriškai, šitai buvo daugiau politinių iniciatyvų rezultatas. O toliau, kaip daina ir sako „statu variabilis, semper crescis, aut decrescis“ („Tu (fortūna) esi besikeičianti, visada kylanti arba besileidžianti“), belieka tik laukti ir tikėtis, kad Jeruzalė galėtų tapti kažkuo panašiu į vos už 7 km esantį Betliejų, kur taikiai sugyvena įvairiausių krikščionybės atšakų atstovai su musulmonais.
Kitą vertus, panašūs dalykai dedasi ir pačiame Vakarų Krante, o Izraelis vos prieš mėnesį atvirai atsisakė bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis, netgi atsisakė įleisti į Izraelį vieną iš jų žurnalistų, tačiau apie patį Vakarų Krantą ir Betliejų - kitąkart.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!