Prisiminimai apie jos koncertą Vilniuje dar dabar sukelia šiurpuliukus: labai norėjau, kad tai pamatytų ir pajustų mano draugas. Kaip tik artinosi jo gimtadienis, pamaniau, kad bus puiki dovana. Alinos sugebėjimais ir renginio kokybe nei kiek nesudvejojau - buvau rami dėl dovanos vertės.
Grįžau skaudžiai nusivylusi, gėdos jausmo pilnu skaudančiu skrandžiu. Draugas vis ramino, kad Alinos kūryba ir visa atlikta muzika jam labai patiko, tačiau jis ten pamatė toli gražu daugiau nei norėjau jam šiuo koncertu parodyti. Tai turėjo būti Lietuvos alternatyvios muzikos pavyzdžio ir jaunų talentų reprezentacija. O išėjo, deja, priešingai.
Alina su grupe žengė scenon, atrodė, neblogai nusiteikę. Pirmieji nesusikalbėjimai su garso operatoriumi ilgainiui virto į neharmoningą garsų ir miskomunikacijos sesiją. Nuo pat pirmos dainos pabaigos Alina vis prašė pagarsinti jos, kartais - jos kolegų mikrofonus, tačiau pavargus nuo bevaisių pastangų po kurio laiko pasidavė.
Koncertui artėjant link pabaigos nebeveikė ir vienas sintezatorių, neleidęs Alinai atlikti mano mėgstamiausios dainos. Kiekvienas matė dainininkės suirzimą, kai pribėgus vaikinui, ji jį stūmė šalin, sakydama: „Nereikia. Viskas, viskas. Užrakinkit“. Atrodė, jog tai buvo paskutinis lašas Alinai. Prie to, žinoma, prisidėjo daug kitų detalių, kurių, akivaizdu, tiek ji, tiek ir aš, ignoruoti negalėjome.
Atlikėją publika pasitiko emocingai. Taip, iš pradžių, naiviai tai palaikiau emocingumu, vėliau supratau, kad jis, kaip dažniausiai, lietuviuose subujoja tik po vienos kitos taurelės. Mums pasisekė – į koncerto salę buvom įleisti vieni pirmųjų, likus valandai iki Alinos ir grupės pasirodymo pradžios. Tai mums leido gauti geras vietas – visai netoli scenos vidurio. Apsidairiau aplink: dešinėje bandė nekukliai šokti dvi rusės (tos pačios, kurios, pasirodžius fotografui ir pradėjus jas fotografuoti, jam rėkė „Da! Da! Daaaa!“). Kairėje, netoli mūsų stovėjo du vyriškiai, na, sunkiai pastovėjo, bet bent jau stengėsi.
Mirksėti jiems sekėsi dar sunkiau. Net ir prasidėjus koncertui, publika nerimo: šurmuliavo ir garsiai kalbėjosi. Net ir mano draugas, kuris yra buvęs dešimtyse įvairiausio plauko koncertų, liko nustebintas, kad dar nė vienas koncertas iki šiol taip nepriminė buvimo bare kaip šis. Alina negalėjo nė delikačiai pradėti, nė užbaigti dainų – minia kunkuliavo, baubė ir rėkė. Vienas, su gaubtuvu ant galvos ir itin sunkiais akių vokais vis nerimo, per visą koncertą karts nuo karto rėkė: „A-li-na-or-lo-va-a-li-na-or-lo-va“ ir „Vi-sa-gi-nas-vi-sa-gi-nas“. Atlikėjos veidas vis temo, atrodė labiau ir labiau pavargęs, vis rečiau šypsojosi. Salės gale dundėjo susidūrusių alaus butelių garsai.
Koncerto metu vis valdžiausi nepriėjus prie girtųjų. Nebijojau, tik nenorėjau draugą versti jaustis nepatogiai ar net įtraukti į „lietuviškos metodikos“ konfliktų sprendimus. Vietoj to, po koncerto, kurį Alina, mano nuomone, akivaizdžiai norėjo kuo greičiau pabaigti, nusprendžiau pakalbėti su blaivais – kuo nors iš organizatorių ar apsaugos darbuotojų, kas galėtu man paaiškinti tai, ko negalėjau suprasti pati.
Užkalbinau vyruką, dėvintį violetinius marškinius. Prisiminiau jį, dar prieš koncertą besišnekučiuojantį su Alinos kolega, smuikininku Simu. Jis taip pat tikrino bilietus (tikėjausi, ir girtumo lygį) ir leido klausytojus į renginio salę. Jis atrodė labai patenkintas ir pasitikintis savimi, prisistatė kaip pats renginio organizatorius.
Pirmasis mano klausimas, kurio negalėjau atsakyti pati, buvo apie tai, ar nėra jokių alkoholio suvartojimo renginio metu ribų ar bent girtumo kontrolės koncerte (ar į jį bandant patekti). Jis patikino, jog neįleido nei vieno labai girto, nors vyrukai, vos pastovintys man is kairės, ten buvo nuo pat įleidimo į salę, ir jų nemačiau su jokiais bokalais ar taurėmis.
Beje, pačio pokalbio su Tomu Grižu metu šalia svirdaliavo tas pats rėksnys, šįkart tylus, kaip visad, vos sumerkiantis ir dar sunkiau atmerkiantis blausias akis. Tomas sakė, kad jis negali riboti suvartojamo alkoholio kiekio renginio salėje, tačiau paminėjau, jog tvarka renginio vietoje turėtų būti visada kontroliuojama. Jis sutiko, kad pats negalėjo visiškai mėgautis koncertu dėl tų pačių priežasčių, tačiau man nedavė jokių pasiteisinimų ar argumentų, kaip tai būtų buvę galima pakeisti. Vietoj to nerimtu žvilgsniu pasiūlė „taip neimt į širdį”, patapšnojo per petį: „Būna visko”.
Pasakiau, kad Alina Orlova nėra vestuvių muzikantė ir net jei susirinkus banda jos reikalauja, organizatoriai turėtu jaustis atsakingi už numatytą renginio kokybę, atlikėjos sąlygas ir gerovę. Taip, aš tik klientė, tik eilinė klausytoja, sumokėjusi pakankamai nemažus pinigus, atsisakiusi kitų planų ir atsivedusi užsienietį žmogų jam parodyti Lietuvos potencialiąją pusę, kuri buvo viešai „išprievartauta“ ant scenos.
Paklaustas, pašnekovas patvirtino, kad patalpoje buvo apsaugos darbuotojai, tačiau jie pasirinko tik „stebėti“ (tiesą sakant, aš jų net nemačiau), o ne kištis į tokius reikalus – mat tai gali sukelti konfliktinę situaciją kaip sakė Tomas. Tačiau, mano manymu, apsaugos kompetencija yra pakankamai plati, kad apimtų problemų ir konfliktinių situacijų sprendimą, užtikrinant visų saugumą.
Ar tik ne tokios ir yra jų pareigos? Galiausiai, nelabai turėdamas ką atsakyti į mano komentarus, pasiūlė parašyti el. laišką. Net į jo paties pašto dėžutę. Šmaikstuolis. Ir „gražiam pokalbio kompromisui“ pasiekti, pasiūlė įtraukti mane į kažkokį svečių sąrašą, žadėdamas, jog kituose renginiuose tokių nesklandumų nebus. Nesupratau nė kokių svečių, nė apie kokius renginius jis kalbėjo. Tiesiog nusprendžiau, nors ir lietuvė, padėkoti ir gražiai atsisveikinti. Nesu tikra, ar pokalbiai su tokiais blaivais duoda daugiau vaisių.
Mano draugas negalėjo suprasti, kaip tie girti, beviltiški žmonės dar sugebėjo atvykti į centrą, į tokią neblogą renginio vietą, kaip jie vis dėlto nusprendė mokėti pinigus, kad „pasidžiaugtų“ Alinos ir grupės sugebėjimais. Nelabai matai tiesioginio ryšio tarp Alinos dainų ir tokių žmonių. Galėjau surasti tik vieną priežastį: lietuviams trūksta lietuviškos kultūros apraiškų anglų šalyje. Galų gale, manau, jie nelabai ir varginasi jos ieškodami. O kažkur pamačius reklamą, jog atvyksta atlikėja iš Lietuvos – „ura“, proga nusigerti ir pasijusti namie (kalbu apie bendrumo jausmą, gimtosios kalbos vartojimą).
Man labai gaila tokių čia gyvenančių žmonių. Įtariu, dauguma jų dirba 60 val. per savaitę (o jei tiek valandų negauna, tai pešasi tarpusavyje – iš piršto nelaužiu, kalbu iš patirties), gavę laisvą dieną nepajėgia (o dauguma ir nenori) kur nors eiti ir pasidžiaugti Londono suteikiamomis galimybėmis - švietėjiškais projektais, neribotomis bendruomenių veiklomis, neišragaujamomis virtuvėmis, nemokamomis galerijomis ir muziejais. Jie renkasi alkoholį.
Turiu prisipažinti, kad visada tylėjau apie baisiausius, aplink vieną artimesnių traukinių stočių besisukinėjančius vyrus. Sunku juos vyrais bepavadinti: purvini, visada girti, su buteliais, įvyniotais į parduotuvių krepšelius, rankose. Pro juos praeina visi, įvairiausių tautybių ir socialinių klasių žmonės. Tačiau praeidama pro šalį ir aš, supratau, jog šie – lietuviai. Žinoma, negalintys nusikratyti gyvybiškai svarbios rusiškos jų žodyno pusės – keiksmažodžių.
Norėčiau pakeisti liūdną situaciją, norėčiau, kad būtų įmanoma, kaip Donelaičiui išauklėti ar Kudirkai varpais pažadinti tautą iš naujo. Šio teksto tikslas nėra kritikuoti kitus ar gėdytis savo kilmės. Aš suprantu daugiau, nei galiu surašyti į straipsnį. Nenoriu pernelyg apibendrindama nupiešti juodo mūsų emigrantų įvaizdžio, bet kad ta pusė egzistuoja – faktas.
Šiuo atveju labiau pykstu ant išsilavinusių žmonių, vilkinčių ryškius marškinius, kurie negerbia kitų (nors jų pareigos turėtų būti dar ir kitus mokyti kaip gerbti aplinkinius). Nesu advokatė, bet jaučiu pareigą ginti menininkų teises. Jau ir taip gana, kad daugelis jų parsiduoda medijai ir „mainstream‘ui“. Jau ir taip gana neišprusėlių, kurie nesidomės, nevertins, tik kritikuos komentaruose. Tai kodėl negalim atsisijoti, pasirūpinti visų poreikiais, vietoj tiesiog „pinigų kalimo“? Ar atsakymas vienas – nes „mes - maža tauta“?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!