„Valio korupcijai“, nes ji Lietuvoje išjudina biurokratus. Manau, biurokratai, drausdami ir leisdami veikti ir neveikti, to net nenorėdami, vienaip ar kitaip išjudina ekonominius procesus. Tie procesai sukuria darbo vietas. Darbo vietos mažina emigraciją. Mažėjanti emigracija skatina verslautojus ir verslininkus. Pastarieji nori pelno, todėl turi paskubinti ir biurokratus. Motyvuotai ir pagal nusistovėjusias tradicijas.

Biurokratai, mano nuomone, ir vėl naujas tvarkas ir taisykles rašo, išimtis numato, eiles nustato, jas koreguoja už atitinkamą mokestį. Darbus ir paslaugas perka – kartais iš savų giminių ir artimųjų, arba tiesiog pažįstamų, o kartais tiesiog imituoja, kad perka, gal net parašus klastoja.

Tik neklyskime – biurokratai – ne muitininkaipilaičių pasienio ruože nestato. Čia kiek rafinuočiau – kaip kokie rusų mafijozai iš „apščiago“ (bendrai laikomų pinigų) kai kurie jų išsimoka priedus ir kaip Italijos mafijos Koza Nostros spaudžiami – susimoka duokles. Kam? Ar tik ne partijoms finansuoti?

Ar tik ne tokie pokalbiai vyksta tamsiuose parkų skveruose: „Gerbiamasis – tamstai atsakinga vieta X departamente, – o mūsų partija tikisi nuolatinės tamstos finansinės ir kitokios paramos“. O vėliau ir tokio pokalbio nereikia tik trumpo skambučio su žinute apie besikeičiantį orą – ir viskas aišku. Na, tik specialiesiems agentams tokie pokalbiai neabejotinai skrandžius susuka – juk reikia naujų būdų ieškoti kaip tokias „tamstas“ pagauti.

Ar daug gėrio sau prikuria sau biurokratai? Vieną kitą kelionę į užsienį ar lietuviškojo kurorto poilsio namus, pasiplaukiojimą jachta, garlaiviu, nuolaidėlę mašinos kurui, remontui, ponios ar panelės kailinukams, maistui kasdieniniam, sporto klubui,statybinėms prekėms ar buitinei technikai, pakvietimus į brangius koncertus, na, ir kitas panašias smulkmenėles – kur nei specialieji agentai nesuuos, anei žmona sava. Na, bet ar tai daug?

Matuojame korupciją visokiais pasauliniais korupcijos suvokimo indeksais. Suvokti tai mes gerai suvokiame – kas ta korupcija – kai tariamės su policininku už 20 litų, einame pas chirurgą su 200 litų, pas mokesčių apskaitininką su konjaku, pas teisėją su 30 000 litų. Ne suvokime esmė. Mūsų pakantume. Pernelyg esame pakantūs neveiksnumui. Pareigų neatlikimui.

Foto: DELFI / Audrius Solominas

Jei verslininkas neduotų biurokratui, tos duoklės nereikėtų įtraukti į kainą – paslaugos ir prekės (pvz., butai ir žemės sklypai) būtų pigesnės. Jei už savo ramybę nekaišiotumėm 20, 50, 200, 500 gydytojams, jie galų gale išeitų su peticijomis ir reikalavimais – ir turėtų orius atlyginimus. Kaip ir mokytojai. Kaip ir policininkai. Ar ne laikas matuoti ne suvokimą, o pakantumą korupcijai?

Ar įmanoma (ir ar reikia!) kovoti su korupcija? Juk ji – anksčiau nei nuo Grigaliaus kalendoriaus įvedimo gyva ir nesunaikinama...Kas turi atsitikti, kad susivoktumėme, kaip svarbu tenkintis nedideliais, saikingais dalykais, neturėti didelių piktavališkų norų? Kas turi atsitikti, kad taptumėme nepakantūs korupcijai? Kad nustotumėm jos bijoti? Kad suremtumėme pečius, ir taip kartu pakeltumėme ekonomiką, kad ne emigruojant, o Lietuvoje būtų galima gyventi geriau. O gal mes tie, kurie sako „Valio korupcija!“?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!