Bet ne visi tokie draugiški, o kai kurie galbūt ir švęsti pradeda ryte - todėl, kaip ir pridera, naujuosius metus Algis Greitai pradėjo susiedamas savo du mėgstamiausius analizės objektus – fekalijas ir dabartinę opoziciją.

Be argumentų. Be jokios konstruktyvios kritikos. Tiesiog išvadindamas premjerą beždžione, idiotu ir daugybę kartų pakartotais kitais „smirdinčiais“ epitetais. Artūras Račas staigiai atsakė sudarinėdamas sąrašą „srutomis besitaškančių“ veikėjų, o dar dvi viešosios nuomonės formuotojų mūzos – „Veido“ apžvalgininkas Andrius Bačiulis ir tinklaraštininkas Andrius Užkalnis prisidėjo plėtodami keistą karą socialiniuose tinklapiuose.

Dar kartą noriu atkreipti dėmesį į tai, jog šie žmonės yra vieni ryškiausių viešosios nuomonės formuotojų internete. Ir šis karas, reikia manyti, daugiausiai tęsiasi dėl jaunimo, matyt, todėl argumentai (galbūt išskyrus tuos A. Račo ir A. Bačiulio atvejus, kai nesileidžiama į tiesioginį personalijų atakavimą) neretai lieka visiškai antraeilis dalykas.

Kur kuriama ateitis

Leonidas Donskis ne kartą yra rašęs apie stiprėjančią socialinių tinklų įtaką. Svarbus aspektas yra tas, kad socialiniai tinklai yra viena efektyviausių reklamos priemonių, kurioje iš beveik milijardo paskyrų – per milijoną priklauso lietuviams. Milijoną. Socialiniai tinklai jau tapo viena efektyviausių rinkodaros priemonių, todėl nėra jokios abejonės, kad ir politinė agitacija čia – itin efektyvi.

Pagrindinis akcentas vis dėl to yra tas, kad socialiniuose tinklapiuose kaip ant delno galima pamatyti politinės ir visuomeninės kultūros realijas. Neapeliuojant į žmonių laisvę reikštis taip, kaip jie nori – tai, jog itin neetiškas ir neestetiškas pamazgų pylimas vis labiau tampa pagrindiniu reklamos akcentu, taipogi atsižvelgiant ir į tai, kad jis dauguma atveju naudojamas pritraukti jaunimui, – priverčia sunerimti.

Ryškus kritinės masės trūkumas žiniasklaidoje dar labiau atsispindi internetinėje erdvėje, kurios įtaka netruks galutinai išstumti tradicinę žiniasklaidą. Tokiais principais grįstas politinės minties tęstinumas Lietuvai šiandien žada ne ką gražesnę ateitį nei 1992, nes žmonės, vėlgi, yra pratinami mąstyti emocijomis ir bandos instinktais. Skatinami prisitaikyti prie tų, kurie sudaro pseudo-elito įvaizdį, o tai, kad jis sudaromas išskirtinai neetiškais metodais, darsyk ragina kelti klausimą: kur slypi lietuviškoji kritinė masė ir kas laukia mūsų ateityje?

Tarp perdėto pesimizmo ir perdėto optimizmo

Akimirkai grįžkime prie gruodžio 31-osios D. Kreivio straipsnio. Lietuvoje vis dar itin jaučiama įtampa ekonomikos sektoriuje, nes nepaisant svaidymosi įvairiais ekonominiais rodikliais, žmonėms stinga realaus situacijos gerėjimo pojūčio. Štai D.Kreivys rašo: „Rengiant ir svarstant naujosios Vyriausybės programą, gan dažnai pasigirsdavo, jog šalies ekonominį augimą apibrėžiantis rodiklis (BVP), kuris 2011 m. Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje ir siekė net 5,9 proc., mažai ką reiškia, o laimės, svajonių ar kitokie indeksai būtų žymiai tinkamesni sėkmei matuoti.

Lietuvos gyventojams neturėtų būti sunku prisiminti, kokiame dar viename sektoriuje Lietuva sumušė savo rekordą. 2011 metais Lietuva sulaukė 4 milijardų litų emigrantų perlaidą, kas sudarė lygiai 3.8 proc. BVP produkto. D. Kreivys, būdamas kompetentingas ekonomikos ekspertas, turėtų labai gerai suprasti, ką šiame kontekste reiškia tokie skaičiai. BVP rodiklis, siekiant įvertinti žmonių gerovę, yra labai kontraversiškas ir jau gerus penkiasdešimt metų ekonomistai ieško palankesnio rodiklio – iš čia ir įvairūs laimės rodikliai, kurių skaičiavimo metodikos anaiptol ne visada yra tokios juokingos kaip skamba.

Pavyzdžiui, kanadiečiai į savuosius stengiasi įtraukti ir švietimo, sveikatos apsaugos efektyvumą, laisvalaikio užimtumą bei daug kitų. Taip yra dėl to, kad pats BVP rodiklis, nors ir yra vienas svarbiausių, realios ekonominės šalies situacijos visiškai neatspindi.

Bet grįžtant prie esmės, TVF fondas Baltijos šalims krizės laikotarpiu siūlė vienintelę išeitį – valiutos devalvaciją. Kadangi tiek mūsų pramonėje, tiek energetikos sektoriuje dominuoja importas, negalima nepritarti D. Kreiviui, kai jis sako, kad to pasekmės būtų tiesiog tragiškos. Tačiau sakyti, kad 5.9 proc. BVP augimas atspindi ekonomikos atsigavimą irgi yra visiškai klaidinga.

Visų pirma, emigrantų perlaidos į Lietuvą didina infliaciją. Jos iškreipia rinkos dėsnius, kadangi ekonomikai traukiantis ir mažėjant žmonių perkamajai galiai – konkurencija intensyvėja dėl mažėjančios paklausos. Verslas žūtbūt stengiasi išsilaikyti. Ypatingai tokioje šalyje kaip Lietuva, kur žmonės vidutiniškai trečdalį pajamų išleidžia maisto produktams - pasiūlos mažėjimas turėjo paveikti kainas. Bet taip neįvyko. Tiesą pasakius, įvyko visiškai priešingai. Vienok, tai padėjo ir verslui (kuris apskritai sugebėjo) lengviau išlaviruoti krizėje, tačiau tai atitinkamai turėjo padidinti ir infliaciją. 

Tą pačią infliaciją, kuria šiandien motyvuojami siekiai didinti MMA. Bet buvusi Vyriausybė nenori nei didinti kapitalo mokesčių, nei didinti MMA. Ir čia yra tiek buvusios Vyriausybės stiprybė, tiek silpnybė. Stiprybė slypi nuoseklume. Ekonomikai atsigaunant, greičiausiai tikimasi išlaikyti kuo palankesnes sąlygas užsienio kapitalui ateiti į Lietuvą, kad pastarasis sukurtų mums darbo vietas. Buvusi Vyriausybė tai darė kryptingai – tiek gerindama Lietuvos įvaizdį tarptautinėje erdvėje, pavyzdžiui, sugebėjusi prisišaukti daug apkalbėtus „Barclay“ ar „Western Union“.

Bėda ta, kad šitai turėtų duoti rezultatą. Ateityje, tačiau ne dabar. Dabar rezultatas yra toks, kokį žmonės ir jaučia – ne tik, kad vargu ar galima kalbėti apie kažkokį objektyvų pagerėjimą, tačiau negalima abejoti, kad visos antikrizinės priemonės atgulė ant žmonių pečių. Kalbos apie kažkokį gyvenimo palengvėjimą šiandien yra daugiau eufemizmai, kuriais galbūt ir gerų tikslų vedant siekiama įkvėpti žmonėms optimizmo, tačiau vis dėlto tai yra toli nuo realybės. Praėjusi Vyriausybė galbūt nepriekaištingai laikėsi fiskalinės drausmės, tačiau nesugebėjo įgyvendinti net ir vienintelio ekonomikos stimulo projekto – renovacijos projekto.

Sudėkime viską: globalinė krizė, socialdemokratų valstybės palikta milžiniška skylė „SoDroje“, nesukauptas absoliučiai joks rezervų fondas, padidinti mokesčiai, dar labiau suspaudę vidaus rinkos vartojimą, paskolos dengti biudžeto deficitui, emigracija ir su tuo susijusios problemos, taip pat ir infliacijos augimas, jokio ekonominio stimulo – tikėtis ekonomikos atsigavimo šioje situacijoje galėtų jau ne naivuolis, bet tik kvailys. Nebent atsigavimu laikysime keletą momentinių rodiklių, kurie po pusės metų jau gali pasikeisti. 

Tai nereiškia, kad praeitos Vyriausybės priemonės, jeigu ši taipogi laikysis fiskalinės drausmės, neduos rezultato. Tai tiesiog reiškia, kad rezultatas, idealiu atveju, bus kažkada ateityje. Bet ne dabar. Ir ne po metų. Kad ir ką bedarytų ši Vyriausybė. Greta to, tai dar ir bus lenktynės su laiku, mat jau šiandien didžiąją dalį biudžeto išlaidų sudaro socialinio sektoriaus išlaidos, kitaip tariant – pensijos, socialinės nedarbo išmokos, įvairios kompensacijos ir kt. Taigi dar kartą tai susiję su ta nelemta emigracijos tema – jeigu ekonomika ir pradės atsigauti, Lietuvoje reikės ne tik pakankamai didelio darbo vietų skaičiaus, tačiau ir dirbančiųjų, o emigruoja daugiausia kaip tik darbingo amžiaus žmonės. 

Dabar prisiminkime, kaip 2010 metais premjeras A. Kubilius pasakė, kad krizė baigėsi. Prisiminkite, kaip 2008 metais buvote gąsdinami, kad Lietuvą ištiks kone Graikijos likimas, kas yra tokia pati pasaka, kaip ir tai, kad krizė baigėsi. Ir šiandieninius buvusios Vyriausybės mėginimus įtikinti, kad ekonomika kažkokiu tai stebuklingu greičiu juda į priekį.

Socialdemokratų Vyriausybės palikta skylė „Sodroje“ ir nesukauptas rezervas bei išpūsta infliacija ir skolinimasis, kai tam nebuvo reikalo – be jokios abejonės prisidėjo prie to, kad krizė būtų kur kas gilesnė. Bet ji būtų atėjus vienaip ar antraip. To nederėtų pamiršti. Panašiai kaip ir tai, kad konservatorių ir liberalų Vyriausybė akivaizdžiai vykdė nuoseklią finansų politiką, tačiau žaidimai „skaičių magija“ menkai įtikina bent kiek atsakingiau informaciją besirenkančius žmones.

Esmė čia yra ta, kad pasakyti „A“, tačiau nepasakyti „B“ yra elementariai negražu. BVP augimas rodo ekonomikos atsigavimą - be abejonės, bet mūsų BVP augimo kontekste tai neatsiejama ir nuo infliacijos augimo. O infliacijos augimas neaugant pajamoms - iš principo tolygus gyventojų pajamų mažėjimui. Šitoj vietoj reikalinga išsami analizė, kad būtų galima objektyviai pasakyti, kokiomis proporcijomis tiksliai šie rodikliai yra susiję, tačiau bet kokiu atveju - vargiai ar įvertinus realią situaciją mes dar pirmautume.

Atitinkamų pavyzdžių yra ir daugiau. Nedarbo rodiklius pačiame krizės įkarštyje per PSD mokestį kartu su emigracija dirbtinai sumažinusi praėjusi Vyriausybė lygiai taip pat mėgino pateikti kaip nuopelną. Tas pats D. Kreivys per debatus prieš rinkimus kaip kažkokį tai objektyvų rodiklį pateikė naujai įsikūrusių įmonių skaičių Lietuvoje, kai net ir prie idealių ekonominių sąlygų – toks rodiklis dar nieko nepasako, kol nėra apyvartos, pelno ir panašiai, o žinant dar ir tai, kad tokių įmonių atsiradimas buvo skatinamas dirbtinai per „Verslios Lietuvos“ projektą – tai tikriausiai galima spėti, kad didelė dalis tų beveik 2000 įmonių per artimiausius keletą metų ir užsidarys. Jei ne absoliuti dauguma. Mat „Sodros“ rengiamose konferencijose įmones atsidarinėti buvo skatinami paprasti bedarbiai, kai kurių atveju investavę paskutines savo santaupas ir susigundę nemokamomis valstybės finansuojamomis verslo konsultacijomis.

Galiausiai naujoji Vyriausybė jau pradėjo savo darbą. Daugybė dalykų, kurių bijojo turbūt dauguma dešiniųjų – tai, kad Energetikos ministerija atiteks socialdemokratei B. Vėsaitei, kuri daugybę kartų pademonstravo neįtikėtiną nekompetenciją energetikos srityje, kad socialdemokratai šantažuojami Darbo Partijos balsuos prieš neliečiamybės atėmimą, galiausiai, kad visiškai išdarkys praeitos Vyriausybės subalansuotą biudžetą – nepasiteisino. Vis dėlto kritikos viešojoje erdvėje buvo nepagrįstai daug. Dauguma jos, tiesa – nelabai pagrįstos. Ir po iki šiandien vienintelė reali sritis, kur premjeras A.Butkevičius jau galėjo sukelti nerimą – tai SGD terminalo statybų finansavimo schema, dėl kurios jis išreiškė abejotinų pareiškimų. Bent jau kol kas.

Šioks toks skirtumas tarp viešosios erdvės apskritai ir socialiniuose tinkluose vyraujančių nuotaikų: jei pirmuoju atveju telkiamasi daugiau ties dviem dalykais – gąsdinimu ir teisinimusi, tai socialiniuose tinkluose bene pagrindinis motyvas yra mados. Nepilti purvo yra tiesiog nemadinga. Ir tokie drabstymaisi kaip antai Algio Greitai pavyzdžiu – tampa daugiau taisykle nei išimtimi.

Iš čia atsiranda tos keistos dichotomijos tarp runkelio/varguolio ir tariamo elito, bambalinio ir neva save išlaikančio, emigranto/išdaviko ir patrioto, tarp kurių visi vienodai aklai pataikauja savo tariamiems lyderiams, nekvestionuodami, neoponuodami, lyg vergai. Ir bene pats didžiausias masinis fenomenas – jauni, neretai studentai, kurie gyvena iš savo tėvų kišenės, tačiau pasisukę ant kiekvieno kampo moralizuoja, kokie visi besiskundžiantys ekonomine ar politine situacija Lietuvoje yra idiotai ar varguoliai.

Toks, regis, yra ateities Lietuvos naratyvas. Ir du liūdniausi jo aspektai: prekyba savigarba ir orumu bei keista tolerancija tokioms anomalijos iš daugybės, viešumoje, regis, solidarių ir kultūringų politikų bei visuomenės veikėjų. O tendencijos nesikeičia – galbūt kai kurie ir yra lygesni už kitus, tačiau visi pasakėlę mėgsta užgražinti. Ir tokiame iliuzijų pasaulyje kuriasi vakuuminės bendruomenės – svetimos argumentams ar diskusijoms.

Tarp baimės ir entuziazmo

Vienas garsiausių mūsų laikų komunikacinės teorijos ekspertų Manuelis Castells savo knygoje „Komunikacijos galia“ apžvelgia daugybę tyrimų politiniame kontekste. Autorius teigia, kad politikoje paprastai pasiteikiamos dvi pagrindinės emocijos kaip katalizatoriai skatinant žmonių apsisprendimą: baimė ir entuziazmas. Atitinkamai teigiamam ir neigiamam poveikiui sukelti pasitelkiamos pagrindinės dvi motyvacinės sistemos, kurios tarp žmonių susiformavo evoliucijos metu: noras artintis ir noras vengti.

Tyrimai atskleidė, kad sėkmingai rinkėjams sužadinus atitinkamas emocijas – galima paveikti ir jų kritiškumą. Emocijos politinius vertinimus veikia dviem būdais: ištikimybė partijoms, kandidatams arba nuomonės formuotojams, priklausomai nuo prisirišimo ir kritiškas partijų, kandidatų ir nuomonės formuotojų vertinimas, kai vertintojui yra dirbtinai sužadinamas nerimo jausmas. Bet kuriuo atveju, autoriaus teigimu, abiem atvejais racionalus vertinimas nėra lemiantis faktorius vertinime, nes paties sužadinto kritinio mąstymo lygmuo priklauso išskirtinai nuo emocijų.

Paprastai tariant, tuos, kurie mums patinka – mes vertiname atlaidžiau, ir priešingai. Atrodytų savaime suprantama, tačiau iš to daroma išvada, kad mes kaip tik daugiau dėmesio turėtume skirti tiems, kuriuos palaikome, nes esame jiems atlaidesni.

Paprasto žmogaus anomalija

Vis dėlto, tarp visokio garsiai rėkaujančio, ištisai viskuo nepatenkinto ir žmones koneveikiančio elito, kažkur pasislepia tylūs ir ramūs žmonės, kurie laukia šito triukšmo pabaigos. Ir tie paprasti žmonės, kuriems kažkodėl mažai dėmesio skiriama, kalba daug prasmingesnius dalykus. Apie tai ką ir kaip būtų galima padaryti, kad gyvenimas taptų geresnis:

Po kiekvienų rinkimų ministerijų portfelių dalybos apauga mitais ir legendomis. Šiais metais tai visų pirma Darbo partijos skandalas. Praeitoje Vyriausybėje amžini nesutarimai su Liberalų ir centro sąjunga. Pastarųjų kaltinimai konservatoriams, kad trūksta laisvės priiminėti norimas reformas, nuolatiniai konfliktai, dar FNTT ir kraujo skandalai. Net ir laimėjusios rinkimus partijos skundžiasi, kad negali įgyvendinti savo programos. Taigi, alternatyva būtų laimėjusiai daugiamandatėje partijai atiduoti visą Vyriausybę ir ministro pirmininko postą. 71 seimo narį rinkti vienmandatėse. Taip būtų išvengta daugybės nesutarimų, partijos galėtų ramiai įgyvendinti savo programą ir galiausiai negalėtų kratytis atsakomybės.

Tarėjų įvedimas teismuose. Ši idėja jau kurį laiką pasigirsta viešumoje, tačiau po to lyg ir vėl užtyla. Argumentas, kodėl to reikia – paprastas. Pasitikėjimas teisinėmis institucijomis Lietuvoje yra kritęs. Tai savaime jau yra pakankamai didelė problema. Net jei hipotetiškai mūsų teisinė sistema ir būtų ideali, valstybės gyventojų pasitikėjimo klausimas vis vien yra svarbus ir turi būti adresuojamas nacionaliniu lygmeniu. Dėl to paties pasitikėjimo klausimo – galbūt būtų galima atsižvelgti ir į tautininkų lyderio Songailos siūlytą, vėliau Drąsos kelio plagijuotą ir viešumoje jau daug kartų aptartą, ypatingojo prokuroro instituciją. Vėlgi, net jei vien dėl to, kad pasitikėjimas teisine sistema išaugtų. Lai žmonės patys išsirenka dar vieną generalinį prokurorą, kuris bus tiesiogiai jiems atskaitingas.

Privalomas visuotinis pajamų ir turto deklaravimas. Tai, kad mūsų valstybėje tai neegzistuoja – viena didžiausių mistikų. Prezidentės kadencijos pradžioje priimtas neteisėto praturtėjimo įstatymas be visuotinio pajamų ir turto deklaravimo yra praktiškai bevertis ir jei kada nors praktikoje ir bus pritaikytas, tai nebent itin retais atvejais. Jeigu aukščiausi valstybės pareigūnai (beje, visų partijų) nuolatos kalba apie šešėlį – tai ne pro šalį būtų įgyvendinti ir tokį paprastą, primityvų įstatymą, kuris daugelyje Vakarų Europos valstybių jau seniai yra įgyvendintas.

„Sodros“ ir biudžeto konsolidavimas. Kadangi „Sodra“ priklauso valstybei, o visas socialines išmokas iš esmės taipogi moka valstybė, jeigu „Sodrai“ reikia skolintis, tai už ją laiduoja ta pati valstybė – nėra prasmės turėti atskirus biudžetus. „Sodros“ skola yra valstybės skola – kaip bežiūrėsim.

Elektroninis balsavimas su asmeniniu elektroniniu parašu kiekvienam gyventojui. Kadangi šis klausimas visuomenėje taipogi yra apraizgytas mitais ir legendomis – tai mažų mažiausiai Vyriausybės turėtų pradėti dirbti šia kryptimi, kad susistemintų informaciją pasikonsultavusios su specialistais, galbūt paruoštų prototipą ir išbandytų. Tokia sistema bet kuriuo atveju būtų naudinga, net jeigu ir ne nacionaliniuose rinkimuose – tuos pačius principus visada galima pritaikyti ir skatint tiesioginės demokratijos principus, kurių, regis, vis dažniau ir vėl pasigenda žmonės.

Savivaldybių tarybas išskirtinai turėtų sudaryti žmonių rinkti seniūnai iš seniūnijų. Taip bus garantuojama, kad kiekviena seniūnija turi atstovą, kuris susipažinęs su aktualiomis konkrečiam regionui problemomis. Taipogi sumažintų ir atotrūkį tarp savivaldybių tarybos ir jas renkančių gyventojų, nes kiekvienas rinkėjas žinotų, kuris tarybos narys yra atskaitingas jam ir gerokai palengvintų galimybes stebėti ir įvertinti visą darbą ir jo procesą.

Tiesioginė valstybės tarnautojų atsakomybė. Šiandien teisinis kontekstas yra ganėtinai neaiškus ir tokiais atvejais kaip, pavyzdžiui, Kauno „stiklainio“, Kauno pilies ir panašiai tarnautojai dažnai išvengia atsakomybės už bendradarbiavimą iš esmės nusikalstamojo veikloje, nes tai traktuojama kaip nekompetencija.

Spekuliacijos dėl MMA jau antrą kartą tampa viena pagrindine rinkimų „preke“. Šiai problemai yra keletas alternatyvų. Viena iš jų – apskritai atsisakyti MMA koncepcijos. Antroji – sukurti tam tikrą dinaminę MMA formulę, kuri kiekvienais metais būtų perskaičiuojama ir priklausytų nuo infliacijos ir makroekonominių rodiklių, tokių kaip, pavyzdžiui, BVP.

Net jeigu VAE projekto buvo atsisakyta – energetikos problemas reikia spręsti. Apsiriboti vien tik SGD terminalu negalima, o tuo metu biokuro katilinių tema vadovaujant praeitai Vyriausybei tebuvo pateikiama kaip „įmanoma alternatyva“. Jokių planų. Jokių skaičiavimų. Jokių idėjų. Tik kažkur kažkada kažkaip kažkokie katilai.

Dvigubos pilietybės klausimas. Šitas klausimas taipogi turi būti sprendžiamas ir tai nėra emigrantų/išdavikų/patriotų naratyvo reikalas. Tai tiesiog yra įrankis bent minimaliai garantuoti, kad net ir nusprendusiems išvykti, ateityje nekils jokių problemų grįžti į Lietuvą.

Galbūt įvardintoms problemoms yra ir daugiau nei vienas sprendimo būdas – tai tik pavyzdžiai. Bet kuriuo atveju, daugumą šių problemų reikia spręsti ir tai nėra ideologinių konfliktų zona (ar būtumėt konservatoriai, ar socialistai, ar liberalai – tai iš esmės nesikerta nė su viena ideologija), o klausimai šiandien Lietuvai yra beprotiškai svarbūs.  

Ir žmonės Lietuvoje kalba apie tai. Kol kiti renka „metų šūdus, beždžiones ar idiotus“ ir dedasi baisiais patriotais su rusiško kolchozo dialektu, vietos diskusijoms ir analizėms yra labai daug. Mantas Adomėnas prieš pat naujuosius visiems palinkėjo santarvės: „Tačiau šitą rašau būtent todėl, kad išeitume iš principu „akis už akį“ grindžiamo mąstymo, kad atsisakytume nuostatos „kuo blogiau – tuo geriau: tuo lengviau bus sudirbti priešininką“. Belieka tik viltis, kad pačiam Mantui ir jo kolegoms iš visų partijų užteks drąsos vadovautis šiuo patarimu. Pradžiai, vis dėlto, galbūt derėtų per padidinamąjį stiklą įsižiūrėti visiems ir į savo bendražygius. Būna situacijų, kai sausas iš balos išlipti negali.

Ne viskas, kas yra gerai, atėjo iš konservatorių. Ne viskas, kas blogai, atėjo iš socialdemokratų. Viena, kaip ten bebūtų, yra akivaizdu: iš politikos darydami karikatūrą patys tampam tų karikatūrų klounais. Ir jeigu viešojoje erdvėje pradės dominuoti marginalinis požiūris į kiekvieną situaciją – tai tas paprastas žmogus, kuris šiandien kalba, lyg kalbėtų sau, iš tiesų geriau nusipirks bambalį ir įsijungs „radioshow“.

Nes mūsų politinė kultūros perspektyvos šiandien ne ką skaniau kvepia nei kai kurio elito naujametiniai užsiėmimai. Metai tik prasidėjo. Stiprybės visiems. Nepasiduokit pigiai manipuliacijai – atgauti savigarbą daug sudėtingiau nei pakelti valstybės BVP.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!