CAPD dažnis Didžiojoje Britanijoje (kur mokymosi sutrikimai yra atpažįstami ir jais domimasi) yra apie 3 – 5 procentus. CAPD dažnai būna su kitais mokymosi sutrikimais, jį dažniau nei bendra populiacija turi autistai, o ADHD, Aspergerio sindromas irgi gali pasižymėt menkais CAPD požymiais.
CAPD nėra klausos sutrikimas. Nors žmogus dažnai atrodo neprigirdintis, tačiau jis girdi aplinkinius garsus tokiu pat garsumu kaip jūs arba netgi dar garsiau. Problema atsiranda tada, kai reikia suprasti kitų žmonių kalbą. Kad suprastumėte, įsivaizduokite, jog patekote į kitą šalį, kur žmonės kalba pakankamai garsiai ir jūs girdite juos pakankamai gerai, tačiau nesuprantate, ką jie sako, jų kalba jums svetima, jūs neišskiriate joje žodžių, viskas susilieja į vientisą marmalynę.
Šis pavyzdys tikrai vaizdingas, bet padeda suprasti tik pačias sunkiausias CAPD formas. Realiai CAPD, kaip daugelis kitų mokymosi sutrikimų, yra subtilus ir sunkiai pastebimas, vadinamas „invisible disability“ – žmogus gali net nebūti įsisąmoninęs, kokia yra jo problema, bet intuityviai bando rasti išgyvenimo būdų, pvz., paskaitose visada sėsis priekyje. CAPD pasireiškia sutrikusiu smegenų „žinojimu“, ką daryti su garsais, kaip atskirti, kurie svarbūs, kurie ne, ypač tai pasireiškia su žmonių kalba. Tai sukelia gausybę socialinių problemų.
Neurotipiški žmonės dažniausiai bendrauja įvairiame foniniame triukšme, dažnai patys kurdami foninį triukšmą kitiems. Jiems tai nesudaro jokių problemų. Dažnai jie sėdėdami ratu aplink stalą palaiko pokalbį su kuo nors, sėdinčiu šalia, ir tuo pačiu metu girdi netoliese vykstantį kitų žmonių pokalbį. Jie lengvai gali pereiti iš vieno pokalbio į kitą. Dažnai jie trumpina sakinius, kalba trumpom, daugiausia emocijas išreiškiančiom frazėm.
Kad jie suprastų, apie ką eina kalba, jiems nebūtina atidžiai sekti viso pokalbio, priešingai, tai jie daro visiškai atsipalaidavę ir tai netgi padeda jiems atsipalaiduoti. Jeigu jūs esate NT (arba nesate NT ir neturite CAPD), tai greičiausiai pagalvosit „na taip, žmonės bendrauja, nu ir ką?“. Tačiau ši situacija, tokia kasdieninė tipiškam žmogui, yra tikras iššūkis žmogui su CAPD. Tokiam žmogui, tarp visų kitų sėdinčiam prie stalo, aplinkinių žodžiai gali tiesiog paskęsti foniniame triukšme, jis gali girdėti vien tik triukšmą su iš jo išnyrančiais pavieniais žodžiais, žodžių junginiais – per mažai, kad galėtų pilnavertiškai dalyvauti pokalbyje. Jis gali išgirsti ne tą, kas jam buvo sakyta, o panašiai skambantį sakinį (šitas pasitaiko ir tipiškiems žmonėms, jie apie tai linksmai prisipažįsta ir visa kompanija iš to pasijuokia).
Arba jis, žinodamas savo silpnąją vietą, nors ir išgirsta teisingai, tačiau nėra dėl to tikras ir grupiniam pokalbyje tyli bijodamas apsijuokti. Be to, gali būti taip, kad CAPD turintis žmogus dalyvauja pokalbyje beveik kaip visi, gal šiek tiek mažiau (tai kitų klaidingai atpažįstama kaip drovumas, bet visgi socialiai priimtina), bet jam tai kainuoja maksimalų susikaupimą ir įtampą.
Turint CAPD iškyla daugybė problemų ne tik bendraujant triukšmingame vakarėlyje. Paprastai žmonių kontaktas, įvairios draugystės, romantiški santykiai prasideda nuo lengvo (NT akimis) pokalbio, taigi žmogui su CAPD lieka mažesnė tikimybė užmegzti tokius socialinius kontaktus. Kadangi kolektyvuose retai kada du žmonės gali pabendrauti aplinkoje be triukšmo, anksčiau ar vėliau žmogus su CAPD yra išryškinamas.
Tačiau, blogiausia, jis yra išryškinamas ne kaip žmogus su CAPD, bet apdalinamas kitokiom etiketėm. Jis gali gauti etiketes „neprigirdinčio“ (dažnai prašo pakartoti ar tikslinasi), „lėtai susivokiančio“ (nes išgirdęs dar pagalvoja, ar tikrai gerai išgirdo), „nedėmesingo“, „nebendraujančio“ (nes dažnai jam grupiniuose pokalbiuose tenka likti nuošalyje), „kvailio“ (nes ką nors ne taip supranta ir tada atsako kažką nesusijusio su tuo, kas buvo klausta), „pasikėlusio“ (nes pašnekovas jam sakė ką nors emocingo, o tas buvo taip susikaupęs, norėdamas teisingai išgirsti, kad pražiūrėjo emocinę prasmę ar nesureagavo emociškai, išliko rimtas); arba gali etikečių išvis negauti, tačiau šiaip būti paliktas nuošalyje kolektyve, nes žmonėms maloniau bendrauti su tais, kurie juos girdi, supranta ir teisingai sureaguoja.
Taigi kolektyve aibė žmonių, su kuriais galima užmegzti draugystę, apsiriboja tik kantrybe pasižyminčiais – o jeigu aplinkoj vyrauja konkurencija, atrodymo ir sėkmės kultas, tai išvis apsiriboja nuliu. Taip pat toks žmogus turi problemų su viena po kitos einančiom verbalinėm instrukcijom – „iš pradžių paimk vieną, su juo daryk kitą, tada pridėk trečią, su juo daryk ketvirtą, galiausiai išimk pirmą ir tada padaryk penktą“ – jeigu turi taip kalbantį vadovą, gresia problemos darbe. Gali būti sunku sekti mokytojo, dėstytojo kalbą, jeigu sėdi viduryje ar gale (daug lengviau priekyje ar šone, taip mažiau girdisi kitų šnabždesiai).
Bendraujant kolektyve būna, kad svarbi žinia yra ne garsiai paskelbiama kitiems prieš tai paprašius visų dėmesio, bet šiaip pasidalinama įpinant į paprastą kalbą (kuri paprasta tik ne žmonėms su CAPD), ir taip asmuo su CAPD gali negauti svarbios informacijos apie susitikimą ar pan. – dėl to gabus žmogus su CAPD gali nepasiekti daug karjeroje, turėti darbą, kuris per menkas jo gabumams, savęs nerealizuoti. Visa tai (nuolatinis kažko nesupratimas, nesusipratimai, socialinių kontaktų stoka, ypač matant, kaip kiti juos užmezga lengvai, savo gabumų nerealizavimas) gali privesti prie didelio nepasitikėjimo savimi, depresijos, priklausomybių, rizikingo elgesio.
Perskaičius jums gali pasirodyt, kad žmogui su CAPD yra labai didelė nelaimė, bet tai turi ir gerą pusę. Visų pirma, asmuo su CAPD, nors ir atrodo žioplas, išsiblaškęs, nedėmesingas, iš tiesų yra LABAI dėmesingas. Kai jūs bendraujate, jis labai stengiasi jus suprasti. Tai aktualu, nes kartais tipiški žmonės skundžiasi aplinkinių paviršutiniškumu, jiems būna liūdna, jie sako „niekas nenori manęs suprasti, niekam nerūpi, ką aš sakau“. Asmuo su CAPD nebendraus paviršutiniškai, triukšmingoje aplinkoje jis to net fiziškai negalėtų, nes jam reikia susikaupti. Taigi visada galite būti tikri, jog šitas žmogus atidžiai jus išklausys.
Ir dėl to, nors žmonėms su CAPD sunkiau užmegzti socialinius kontaktus, jų užmegztos draugystės pasižymi giliu ryšiu, atidumu, dėmesingumu, vienas kito išklausymu, supratimu. Antra, žmogus su CAPD savo kalbinius gebėjimus sutelkia į tas kalbos sritis, kurios jam geriausiai sekasi – tai visos sritys, kuriose nėra dialogo foniniame triukšme. Taigi toks žmogus gali labai gerai reikšti savo mintis raštu, arba tobulėti viešam kalbėjime prieš auditoriją, arba gerai save realizuoti debatuose, struktūruotose diskusijose.
Aplinkiniams būna keista, kai žmogus, kuris per konferenciją kalbėdamas prieš auditoriją jaučiasi kaip žuvis vandenyje, per pertraukėles (kurių metu vyksta neformalus bendravimas) tampa drovus ir įsitempęs, nes dažniausiai jie tas pertraukėles supranta kaip atsipalaidavimą, o viešą kalbėjimą – kaip streso šaltinį.
Trečia, asmuo gali pajusti potraukį užsienio kalboms ir išmokti nemažai jų. Taip yra dėl to, kad girdėdamas užsienio kalbą, kurios nemoka, kiekvienas žmogus pasijustų kaip su CAPD, jis girdėtų tik marmalynę ir neišskirtų konkrečių žodžių, taigi kalbos mokymasis žmogui su CAPD yra kaip ir natūrali būsena, tai atneša palengvėjimą toks veiksmas, kurį darydamas gali pasakyti „o, aš normalus!“ (turiu omenyje, žmogus netampa daugiau ar mažiau „normalus“, o tik jo natūralios savybės, CAPD, mokantis užsienio kalbą tampa socialiai priimtinos).
Jeigu jūs perskaitėt šitą straipsniūkštį ir jums kilo mintis „oi, negerai, kad žmonės su CAPD patiria tokias socialines problemas, kaip galėčiau jiems padėti?“, galiu jums duoti keletą patarimų:
1. Asmuo su CAPD kolektyve neformaliuose pokalbiuose jaučiasi tikrai nejaukiai – daug ko negirdi, daug ko nesupranta iki galo, dėl daug ko nėra tikras, ar suprato teisingai + dar prievolė atrodyti tokiu kaip visi ir neišsiduoti. Įsivaizduokit, kaip jo vietoj jūs pasijustumėt, kai jums paprašius pakartoti ar pasitikslinus ką nors, kiti jums atsakytų „Tu kąąąą, negirdėjai??“, „Kaip tu gali negirdėt???“, „Taigi ką tik buvo sakyta“ , „Reikia klausytis, o ne žiopsoti“. Suprantu, tai labai gera proga užtikrint savo dominavimą, žmogus tiesiog pats prašosi, ar ne, bet pirmiau pagalvokit, kaip tokiom aplinkybėm jaustumėtės jūs.
2. Išeitis kolektyve galėtų būti bent vienas žmogus, kuris suprastų CAPD keliamas socialines problemas, neklijuotų etikečių, ir į kurį būtų galima kreiptis „vertimo“, paaiškinimo, jeigu asmuo su CAPD kažko nesuprato, kuris pats pagalvotų apie asmenį su CAPD ir su juo pasidalintų neformaliuose pokalbiuose naujienomis (lygiai tokia pat strategija yra rekomenduojama žmonėms su AS, ir ją rekomenduoju ne tik aš, bet ir labai protingi specialistai. Bet, aišku, čia reikalingas savanoris).
3. Kolektyvai yra įvairūs, su skirtingom vidinėm vertybėm. Kai kuriuose laikoma norma rėkti garsiau už kitą, jei nori būti išgirstas, kituose aukštas lygis yra kalbėti po vieną ir išklausyti kitą. Aišku, kad pastarajame kolektyve žmogui su CAPD būtų lengviau. Tai nelabai buvo atsakymas į klausimą „kaip galėčiau jiems padėti?“, tai atsakymas būtų, kad galima prisidėti prie tokios aplinkos kūrimo, skatinti žmones kalbėti po vieną, išklausyti, nepertraukinėti kitų.
4. Labai gera išgyvenimo strategija yra išsikraustymas į užsienį. Ten bus kalbos barjeras, koks buvo ir gimtojoje šalyje, tačiau jo buvimas ten bus labiau suprantamas ir priimamas aplinkinių. Jei asmuo su CAPD prašys ką nors patikslinti, aplinkiniai supras tai ne kaip kvailumo, o kaip negimtosios kalbos rezultatą. Jei asmuo su CAPD patirs nesusipratimų bendraudamas, tai bus nurašyta prie kultūrinių skirtumų.
Dings viena iš blogiausių socialinių problemų, susijusių su CAPD – aplinkinių supratimas ir palaikymas bus didesnis, mažiau įtampos, apsimetinėjimo „normaliu“, daugiau šansų susirasti draugų. Tai irgi nebuvo atsakymas į klausimą „kaip galėčiau jiems padėti?“, čia šiaip nusivažiavau į teoriją, greičiausiai tiek 4 punktu niekaip nepadėsit, nebent žmogui prasitarus, kad nori į užsienį, parodysit palaikymo gestą ir pasakysit „žinau, ten bus tau daug geriau!“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!