Kai moterys lyginamos su vyrais, pirmiausia neišvengiamai išryškinami fiziologiniai skirtumai, vienas lytiškumas priešpastatomas kitam. Esminis lyčių skirtumas – hormonų unikalumas ir jų pusiausvyros skirtumas, nulemtas individui dar negimus. Todėl moteris neturi prostatos, o vyras niekada nesuserga menstruacijomis. Moterų kūnuose labiau išreikšti klubai, o vyrų – pečiai. Ar tai – blogai? Ar norime, kad būtų kitaip? O kaip turėtų būti?
Prisimenu laikus, kai moterys išsikovojo privilegiją atlikti karo tarnybą ir po kurio laiko keletas jų prisijungė prie vyriškos kuopos. Tada, kai prieš pradedant pratybas seržantas išaiškino lengvatinius normatyvus, skirtus moterims, viena jų garsiai pasipiktino, kodėl moterys yra menkinamos vyrų atžvilgiu. Kitos gi išmintingai tylėjo.
Jau po geros valandos, kai visi apdalinti vienodai prikimštomis kuprinėmis, vienodais automatais ir kitais priedais judėjo pelkėta vietove, pastebėjau besikeičiantį aktyvios kovotojos veidą. Dar priešpiet ši moteris prisijungė prie kitų kolegių padejuodama, kaip nelengva brautis pro šiuos kemsynus, pasiskundė, kad rankos nebenulaiko automato. Tą pačią dieną žymiai sušvelnino ankstesnę poziciją ir pati atsisakė teisių, už kurias bandė kovoti. Pridursiu, kad seržantas neatsižvelgė į rytinius savanorės priekaištus ir taikė skirtingus normatyvus.
Dėl tų pačių priežasčių vyrai nesivaržo su moterimis nei komandinėse sporto šakose, nei individualiose, nei lengvojoje, nei sunkiojoje atletikoje, nei jokioje sporto šakoje apskritai. Sakysite, kad taip yra tik dėl fiziologinių skirtumų ir kad jie neturi nieko bendro su vidiniais, dvasiniais? Klystate.
Išties fizinės vyrų ir moterų galimybės nevienodos. Tačiau sutikite, jog vienos ypatybės lemia kitas, o pasekmė išplaukia iš priežasties. Žmogus yra vientisas, harmoningas kūno ir dvasios junginys. Moters fizinis silpnumas lemia jos švelnumą, gebėjimą mylėti. Vaisiaus nešiojimas, gimdymas, maitinimas, kuria stiprų ryšį tarp motinos ir vaiko. Vyras neturi jokių galimybių su vaiku užmegzti tokį patį ryšį. Užtat lipdo kitokį.
Vyras jaučia žymiai didesnę atsakomybę, daug labiau stengiasi ir prisiriša prie tos moters, su kuria susilaukia bendrų vaikų. Moteris šypsosi ir myli tą vyrą, kuris rūpinasi jos vaikais ir ja. Gyvenime būna visaip ir visko, nebūtinai taip, kaip parašyta aukščiau, tačiau sutikite – turėtų būti taip. Pirma santuoka turėtų būti ir paskutinė. Laikui bėgant žmonės turėtų tapti vis labiau atsakingi, bet stebime, kaip jie tampa vis didesniais lengvabūdžiais. Manau, kad visi nukrypimai yra šiuolaikinės civilizacijos dvasinio degradavimo, nesusivokimo ir gal net nesąmoningumo pasekmės. Vienas iš šių nesusivokimų yra būtent moters ir vyro supriešinimas.
Tik aklas ir kurčias gali teigti, jog moterys turi konkuruoti su vyrais. Moteris neįvykdys vyro misijos, o vyras – moters. Tai, kad lytys yra skirtingos, nereiškia, kad viena už kitą yra geresnė, pranašesnė. Tai reiškia nebent tai, kad jos skirtos papildyti viena kitą. Po šimtmečiais tebesitęsiančių diskusijų ir iečių laužymų, galgi pagaliau pripažinkime visus lyčių skirtumus (tiek fizinius, tiek dvasinius), gal nustokime juos priešinti ir pajunkime bendram darbui. Naudokimės jais taip, kaip dera. Vyrų trūkumus pridenkime moterų privalumais, ir atvirkščiai. Moterie, būk moterimi! Vyre, būk vyru!
Turbūt girdėjote posakį, kad vyras yra šeimos galva, o moteris – kaklas. Antrąją jo dalį neabejotinai sugalvojo moteris. Neva, kur kaklas suka, ten sukasi ir galva. Tuo bandoma parodyti moters viršenybę vyro atžvilgiu. Visgi viršenybės nėra, o tokiu pašmaikštavimu moteris sumenkina savo vertę. Ji nėra tokia paprasta, kad būtų kaklu, jai tenka žymiai svarbesnis vaidmuo. Moteris yra šeimos širdis. Kas svarbiau: galva ar širdis? Argi ne abi savaip?
Net jei žmonių mąstysena nepasikeis ir vyrai toliau bus pjudomi moterimis, moterų ir vyrų teisės niekada nebus lygios. Galime kalbėti nebent apie tam tikrą lyčių teisių apimties lygumą ar jų kiekio vienodumą. Tačiau kaip tai išmatuoti? Ir visgi svarbiau – ar to apskritai reikia? Ar labiau verta energiją skirti santarvės puoselėjimui, ar jos ardymui?
Šiame trumpame straipsnyje išsakytos autoriaus požiūrio detalės neatspindi viso požiūrio ir dėl to jokiu būdu nepretenduoja į absoliučią tiesą. Šia publikacija siekiama atsargiai paliesti mūsų tobulėjimo galimybes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!