Gaila, kad tai tik žodžiai ir jie skamba banaliai šiuolaikiniame Lietuvos socialinio gyvenimo ypatumų kontekste. Man gerai, jog aš vis dar sugebu įsivaizduoti tą upės slėnį, kuris dar nėra apdrabstytas šiūkšlėmis, taip pat miškus, kuriuose neslampinėja apgirtę medžiokliai. Tačiau tai nėra bėdos, kuriomis norisi pasidalinti su Jumis. Norisi jas tik priminti. Egzistuoja kitokie blogumai, tikriausiai sunkiau įvardijami ir kai kuriem, galbūt net nepastebimi ir net neaktualūs.
Pradėkime nuo trumpos ir išgalvotos istorijos apie... Gediminą. Paprastą berniuką iš suvalkijos lygumų, kuris nuo mažens buvo apsuptas lietuviškų lygumų grožio, svilinančios vasariškos saulės ir glostančio vėjo, kuris nešdavo įkaitusio asfalto kvapus per plačius laukus. Geras vaikas buvo Gediminas: mėgo sportą, mylėjo paukštelius ir žvėrelius, gerai mokėsi. Ypač gerai sekėsi gimtoji kalba. Juk tai pagrindas tolimesniai saviugdai. Stropus mokinys puikiai pabaigė mokyklą, įstojo į išsvajotajį universitetą, paliko savo sengalvėlius, šoko į traukinį ir išdūmė į Lietuvos sostinę – Vilnių.
Labai nustebo istorijos herojus, kai išlipus geležinkelio stotyje, jį supo ne tik nepažįstami žmonės, jų „kultūriniai“ ypatumai, tačiau ir kalba, kuri ne tik buvo menkai jam pažįstama, tačiau ir šiek tiek atstumianti dėl aplinkybių, kurias jis pukiai išsiaiškino dar mokykloje...
Menkavertė istorija, tačiau, neabejoju, atsitikusi ne tik mūsų Gediminui. Turbūt jau aiškėja, apie ką kalba eina. Ne, ne apie studentus, kurie išgyvena didžius pasikeitimus savo gyvenime. Ne apie tai, jog jiems kartais yra sunku būnant tikriems lietuviams susikalbėti tikrų tikriausioje Lietuvoje. Ir tikrai ne apie tai, kodėl čia nežiemoja baltosios meškos.
Dar ir dar kartą norisi kalbėti apie tuos žmones, kurių mąstymas yra iškreiptas, o suprasti priežastis mums, jaunajai kartai, yra ypač sunku. Galų gale, mes net nenorime to daryti. Taip, atsakykite brangūs vilniečiai, nes tik Jūs galite, kodėl Vilniuje rusų ar lenkų kalba neretai būna viename, o kartais ir aukštesniame lygmenyje nei mūsų kalba? Kodėl autobusų stotelėse man reikia aiškinti, jog nekalbu rusiškai ir po to greitai susimąstyti, gal ne ten atvažiavau, gal Kaliningrade atsidūriau. O susipratus, jog vis dėlto čia Vilnius, stebėti keistą, o gal net šiek tiek paniekinantį žvilgsnį į mane.
Net nebandysiu suprasti, kodėl taip vyksta, nes, visų pirma, tai neturi vykti. Išvardinkite man privalumus, kuriuos įgauna asmuo, kuris piktybiškai nenori, vengia laikytis tam tikrų elgesio normų? O gal sakysite, jog rusų ar lenkų kalbos vartojimas yra norma mūsų visuomenėje? Nesupraskite manęs netesingai. Aš nesu nusistatęs prieš kitas tautas. Šiuo atveju pačios tautos sukuria požiūrį į save. Pilnai suprantama, jog tautinis identitetas yra stiprus dalykas ir niekas nesiginčys, jog jo reikia. Tačiau aplinkybės taip pat atlieka svarbų vaidmenį.
Paprastas pavyzdys: Paryžiaus metro prieikite prie prancūzo ir lietuviškai išdėstykite jam rūpimus klausimus. Net neverta fantazuoti, kas toliau bus, nes save gerbiantis išsilavinęs ir kultūringas žmogus to tiesiog nedarytų. Net turistas. O štai Lietuvoje šešiolika metų gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis (!) Ivanas, lyg niekur nieko sau rūpimus klausimus išdėsto rusų kalba. Dėl pastarojo interesų, norint įsidarbinti Vilniaus miesto savivaldybėje, reikia mokėti rusų ir lenkų kalbas, o tuo tarpu apie lietuvių kalbą ne visada užsimenama.
Nuoširdžiai noriu tikėti, jog tokių žmonių lieka vis mažiau, ypač tarp jaunimo. Bet yra sakoma, jog šaukštas deguto statinę medaus sugadina.
Intrenacionalizmo egzistavimas bendrąja prasme tikrai nėra blogas dalykas. Tai ateitis, kuri yra neišvengiama ir naudinga. Tačiau aukso viduriukas turi būti atrastas. Mano nuomone, lietuviškasis pavyzdys su lenkais ir rusais yra būtent tas, kurio reikėtų vengti. Tie patys rusakalbiai turėtų suprasti, jog juos mes priimsime tik tuo atveju, jei jie priims žymiai daugiau to, ką mes duodame jiems, tačiau mažai norime iš jų.
Yra tūkstančiai puikių rusiško kraujo žmonių, kurie adaptavęsi čia, Lietuvoje, kurie yra lygiaverčiai mums ir mes tą pripažįstame, tačiau tie, kurie stengiasi būti „atbuli“, sudaro kliūtis pirmiesiems. Mes neturėtume spręsti jų problemų, tai jų tarpusavio reikalas. Mes norime galutinio produkto, kuris būtų tinkamas abiems pusėms.
Su lenkų mažuma problemos gali būti kur kas opesnės. Pasivažinėjus po Vilniaus rajonus pasijauti atstumtas, nes esi lietuvis. Tuo pačiu atstumi ir juos. Nors pačių lenkų elgesys tikrai apsilenkia su visuotine logika (tai mano asmeninė nuomonė). Stiprinant lietuvių kalbą norima juos, o būtent jaunimą traukti iš kaimo, suteikti jiem bent jau teoriškai vienodas sąlygas, nelygu kas kaip jomis pasinaudos, jog galėtų konkuruoti darbo rinkoje. Tačiau kur tau...
Ne gana to, vietoje lietuviškų gatvių pavadinimų atsiranda lenkiški. Ir dar, galbūt mano žinios pasenusios, tačiau Lietuvoje yra bene daugiausia lenkų mokyklų visame pasaulyje, be to, lenkiškų vadovėlių Lietuvos Švietimo ministerija yra išleidusi daugiau nei bet kuri kita šalis, išskyrus pačią Lenkiją. Na ir vėl, kodėl gi lietuvių nuomonė tokia bloga apie lenkus Lietuvoje?
Dar viena bėda mūsų tėvynėje – darbo paieška. Ne, ne, nebandysiu įrodinėti, jog darbo nėra. Jo yra, tik galbūt jis ne visiems prieinamas. Ir mūsų istorijos herojus Gediminas ne kartą yra susidūręs su tokiomis problemomis. Mes visi suprantame, jog darbas tarptautinėje kompanijoje reikalauja gerų kitų kalbų įgūdžių. Tikrai tikiu, jog mes visi siekiame jų kuo daugiau ir geriau išmokti, nes ant pečių tikrai nereikės nešiotis. Tačiau kita medalio pusė - ne tokia blizgi.
Galima pastebėti, jog dažna įmonė, kuri savo veiklą vykdo Lietuvoje, įsidarbinant rusų ar lenkų kalbą nurodo kaip privalumą, o jos nemokėjimas žymiai padidina šansus ir toliau dykaduoniauti. Galbūt čia jau principo reikalas? Kodėl dirbant Lietuvoje, kai pagal LR Konstituciją vienintelė oficiali kalba pripažinta lietuvių kalba, tenka bendrauti rusiškai ar lenkiškai su asmeninis, kurie turi tokius pačius piliečio pasus? Ką daryti jaunimui, kuris tos kalbos nemoka, nes negyveno Vilniuje arba savo prioritetus skiria kitoms kalboms? Tikriausiai tai tik retoriniai klausimai...
Galų gale, kodėl mes taip dairomės į Vakarus? Kodėl Rusijos egzistavimas mus baugina? Kodėl santykiai su Lenkija įtempti? Kruvina istorija? Taip, tačiau galbūt žaizdos gytų greičiau, jei ne nūdienos aktualijos, kurios kažkokių radikalių permainų nežada. Visiems tai žinoma, ne visiems suprantama. Galbūt bėda slypi, kad šią situaciją žinos ir mano atžalos, kurie, tikiu, susidarys savo nuomonę, nepaisydami pasakojimų, nes tada visuomenė bus pasikeitusi ir tokios problemos paprasčiausiai neegzistuos. Bet jei ne? Vadinasi, viskas gali būti ir daug blogiau. Visiems linkiu pagyventi ir pamatyti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!