Eilinį kartą lietuviškos ekonomikos „tobulėjimu“ įsitikinau prieš keletą dienų, kai teko pasinaudoti savo internetine bankininkyste. Nustebau pamatęs užblokuotas visas sąskaitas, nors intensyviai naudojausi tik viena iš jų. Teko skambinti į klientų aptarnavimo skyrių, kur maloniai paaiškino, jog nuo liepos pirmosios mano bankas sumanė imti mėnesinį vieno lito mokestį. Tai pavadinta sąskaitų administravimo mokesčiu, nors tos mano tuščios sąskaitos kaip buvo daugybę metų, taip ir liko, ir nesupratau, kas ir ką su jomis darė. Banko konsultantė patarė nereikalingas sąskaitas pačiam internetu uždaryti, bet prieš tai į jas reikia įnešti nors po vieną litą, kad atsiblokuotų ir ta, kuria nuolat naudojuosi.
Būdamas Anglijoje, žinoma, negaliu nueiti į savo banką ir padėti pinigų į savo sąskaitas. Laimei, už mane tai padarė sūnus. Bet čia mane dar labiau pribloškė žinia, kad už to vienintelio lito įnešimą į kiekvieną mano sąskaitą sūnus sumokėjo bankui po penkis litus! Neblogai sukasi tas bankų versliukas. Pinigai plaukia už dyką. Tik šalies ekonomikai tai naudos neatneša. O štai ekonomiškai nepalyginamai stipresnės šalies – Jungtinės Karalystės bankų sistemoje tokių dalykų nepasitaiko. Žinoma, negaliu garantuoti už, pavyzdžiui, indiško kapitalo banko veiklą, nes tokių bankų paslaugomis nesinaudoju. Tačiau mano „Lloyds“, būdamas vienas didžiausių bankų Anglijoje, su įtartinos reputacijos mokesčiais elgiasi atsargiai. Bankas neima nė penso už tai, kad į mano sąskaitą kas nors padeda pinigų. Jis taip pat neima ir už pinigų pervedimą internetu į bet kurį kitą banką toje šalyje. Prieš keletą metų „Lloyds“ netgi per pusę sumažino mokestį už pinigų pervedimą į užsienį. Didžiosios Britanijos bankai taip pat leidžia nemokamai išsiimti pinigų iš bet kurio banko bankomato. Būna išimčių jeigu bankomatas priklauso nedideliam bankui, bet ant tokio bankomato aiškiai yra parašyta, kad pinigų išėmimas apmokestinamas.
Taip pat bankai neima paprastos mokėjimo kortelės arba sąskaitos aptarnavimo mokesčio. Pinigus kas mėnesį bankams gali tekti mokėti tik tada, kai klientas atsidaro didesnių galimybių turinčią sąskaitą, kuri gali vadintis sidabrine, auksine ar panašiai. Tačiau už tai žmogus gauna tam tikras privilegijas: mobiliųjų telefonų, kelionių į užsienį draudimą ar dar ką nors. Yra ir dar viena maloni smulkmena, kuri kai kada gali tapti didele problema. Visoje Jungtinėje Karalystėje imant pinigus iš bankomatų skirtingai nei Lietuvoje pirmiausiai yra grąžinama mokėjimo kortelė, kad klientas nepamirštų jos paimti, o tik vėliau išmokami pinigai. Na, o svečioje šalyje norint išsiimti grynųjų iš savo lietuviško banko mokėjimo kortelės tenka pakloti tikrai nemažą sumą savo bankui. Didžiosios Britanijos bankai už pinigų išėmimą Lietuvoje neima nė penso. Vienintelė nemaloni smulkmena, o kai kam galbūt ir problema yra ta, kad visose vokiečių kapitalo parduotuvėse, kaip „Lidl“ ar „Aldi“, nepriima ne tik lietuviškų, bet ir viso pasaulio bankų išduotų kreditinių (ne debetinių) kortelių. Pardavėjai gražiai numykia, kad tokių kortelių turėtojai čia neaptarnaujami, o pasigilinus plačiau paaiškėja, kad vokiečiai taupo: atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis parduotuvei kainuoja nemažus pinigus.
Beje, Lietuvoje vis dar nepasotinami ir mobilaus ryšio operatoriai. Anglai niekada nesuprastų, kodėl už sąskaitos likučio patikrinimą reikia mokėti pinigus. Nors kai kurie pavyzdžiai rodo, kad Lietuvos operatoriai kartais kopijuoja vakarietiško marketingo principus. Vienas tokių pavyzdžių – už fiksuotą mėnesinį mokestį suteikiamas tam tikras prakalbamų minučių kiekis. Mūsų šalyje pamažu kelią skinasi ir mobiliųjų telefonų draudimas. Tačiau kainų sistemoje kol kas, atrodo, didelio perversmo gerąja prasme nebus, netgi atvirkščiai, jos tik kyla. O britų saloje kai kurie maisto produktai, drabužiai, elektronikos, netgi kanceliarijos prekės vis dar pigesnės nei pas mus. Tuo skuba pasinaudoti kai kurie tautiečiai, užsienyje įvairių akcijų metu pusvelčiui prisipirkę prekių, kurias Lietuvoje parduoda kelis kartus brangiau.
Nors dauguma lietuvaičių į Angliją važiuoja dirbti ir užsidirbti, jau randasi ir tokių, kurie sugeba pinigų prasimanyti gatvėje. Tai ypač matyti kosmopolitiškame Londone. Ne per seniausiai lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodė rašiniai, kaip keli Kauno berniukai sugalvojo naują nelegalų verslą. Jie parūpino dokumentus Kauno ir Vilniaus valkatoms, kad šie savo „verslą“ galėtų tęsti Londono gatvėse. Ir toks jų planas pasiteisino. Pasirodo, kad ir Lietuvos benamiai, ir Kauno berniukai liko patenkinti, nes anglai pakankamai dosnūs. Į tokius pinigų prašinėtojus britai žiūri atlaidžiai, nors supranta, kad jų šaliai visa tai garbės nedaro. Bet vis dėl to šis pinigų prasimanymo būdas geresnis už vagystes ir plėšimus. Jau verčiau anglas išleis keletą pensų vienam imigrantui, kad tik šis nevogtų, neplėšikautų ir neliestų gyvosios laukinės gamtos. Prieš keletą metų per Anglijos žiniasklaidą nusirito imigrantams garbės nedaranti informacijos banga. Pasirodo, kad net ant šaligatvio sėdėti patingėję mūsų tautiečiai ir lenkai išpjovė beveik visas Londono gulbes. Anglams galvos skausmą sukelia ir plėšikai bei žmogžudžiai. Gaila, kad lietuvaičiai kriminalinėse suvestinėse pagal nusikaltimų skaičių „puikuojasi“ trečioje vietoje po rumunų ir lenkų.
Bet nežiūrint į tai, mūsų tautiečiai puikiai darbuojasi viešbučiuose, fabrikuose ir žemės ūkyje. Kartais kyla klausimas: kur telpa tiek imigrantų? Jau praėjo aštuoneri metai kai Lietuva įstojo į Europos sąjungą, o tai reiškia, kad visus tuos aštuonerius metus kasdien į Angliją skrenda lietuvių pilni lėktuvai, važiuoja autobusai, mikroautobusai, vykstama savais automobiliais.
Ir dauguma išvykusiųjų sėkmingai dirba. Kartais lietuviai juokauja, kad Anglijos fabrikai yra guminiai. Pavyzdžiui, jeigu prie vienos gamybos linijos turėtų dirbti penki žmonės, tai fabriko menedžeris be didelių problemų gali atvesti dar penkis, ir visi jie dirbs tą patį darbą. Iš to pelnosi ir darbą siūlančios agentūros, nes už kiekvieną darbuotoją fabrikas agentūrai moka pinigus. Anglai pinigus sugeba išpešti ir nieko negamindami, o tik perpakuodami. Pavyzdžiui, saldainių fabrike, gal tiksliau jų perpakavimo įmonėje, anglai įsigudrino pagaminti gražius įvairių saldainių rinkinius. Švenčių, tarkim, Kalėdų proga, jie į dailias metalines arba plastikines dėžutes sudeda įvairiuose fabrikuose pagamintų saldainių, padaro gerą reklamą ir pirkėjai juos greitai išgrobsto.
Arba štai kitas angliško marketingo pavyzdys. Yra toks prekybos tinklas „Argos“. Jų parduotuvės kiek kitokios nei mums įprasta matyti. Čia beveik nėra prekių lentynų, norimos prekės neįmanoma apžiūrėti ar pačiupinėti. Visa sistema veikia kompiuterizuotai. Parduotuvėje gausu storų prekių katalogų, kurie pirkėjams dalijami nemokamai. Iš katalogo reikia pasirinkti norimą prekę, parduotuvės kompiuteryje įvesti prekės kodą. Kompiuteris parodo kiek tų prekių yra parduotuvės sandėlyje ir kokia jų kaina.
Būna taikomos nuolaidos ir kataloge nurodyta kaina kompiuteryje ženkliai sumažinama. Jei prekė ir kaina tenkina, klientas prekės kodą užrašo ant specialaus užsakymo lapelio ir eina pas pardavėją. Ši paima pinigus ir išduoda kvituką su eilės numeriu. Reikia sekti šviečiančias lenteles, o pasirodžius kvituke nurodytam numeriui, iš sandėlio atnešama prekė. Tačiau šiame versle yra įdomu tai, kad „Argos“ prekybos tinklas sumoka milžiniškus pinigus spaustuvei, kuri tuos katalogus išleidžia devynių milijonų tiražu, ir juos išdalina žmonėms nemokamai. Atrodo, kad toks marketingo sprendimas pasiteisina, nes ši sistema veikia daug metų. Laimingi tampa visi – spaustuvė beveik trims mėnesiams įdarbina nemažai imigrantų (jau keletą metų joje dirba beveik vien tik lietuviai). „Argos“ tinklui tai nepigiai kainuojanti, bet ko gero, efektyvi reklama.
Be abejo, lietuviai galėtų pasimokyti ir britiškos darbo rinkos principų. Vis dar klestint didelei bedarbystei, galbūt pasiteisintų angliškų įdarbinimo agentūrų pavyzdys. Kaip jau minėjau, tokios agentūros žmones įdarbina nemokamai, bet jos gauna pinigų iš darbdavių. Jie už kiekvieną darbuotoją agentūrai perveda tam tikrą pinigų sumą, o agentūra su darbuotoju atsiskaito savo nuožiūra arba išmoka valstybės nustatytą minimumą. Tokios įdarbinimo agentūros gali tą patį darbuotoją siųsti kasdien į bet kurią darbovietę. Darbo trukmė neribojama, galima dirbti dieną, dvi ar metus.
Na, bet visiems geriems dalykams įgyvendinti reikia laiko. Tikiuosi, kad mano šalyje dviračio niekas nebeišradinės, reikia tik pasižvalgyti aplinkui ir gyvenimas gali tapti daug mielesnis. Juk mes protinga ir išradinga tauta!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!