Tu sužinosi, kad tuo metu, kai stovėjai Baltijos kelyje, kažkas jau persisiuvinėjo antpečius nuo pilkos uniformos ant žalios, ir kad tie putlūs žandai ir stori užpakaliai, įsprausti į nuo žmogiškumo ir sąžinės juos atleidžiantį rūbą, išties yra šito kalėjimo be grotų prižiūrėtojai, kuriame tu ir sėdi.
Kodėl sakau tu? Juk jame sėdžiu ir aš.
Matyt, susitaikiau su kasdienybe, kurioje nuolatos murkdausi, susitaikiau su neteisybės kiekiu joje, susitaikiau su visu tuo, kas sudaro policinės valstybės esmę. Pripratau būti žeminamas, apkalbamas, gąsdinamas ir šmeižiamas. Man baisu, kad ginkluotų biorobotų būrys gali ateiti ir į mano namus, išlaužti duris ir išsivežti mano vaiką (tiesa, prieš tai aš dar turėsiu paspringti savo skrandžio turiniu, o mano veidas bus atitalžytas taip, kad pomirtinių nuotraukų nebūtų galima rodyti viešumoje). Baisu, kad mano ligotą mamą gali basnirčiomis išvežti į rūsį – greičiausiai į tą patį, kuris jau matė ne vieną kalinį, kuriam tai buvo paskutinė stotelė prieš kelionę į Sibirą.
Kas pasikeitė? Tie patys metodai – paryčiais savo namuose šturmu imami gyventojai, atitveriamos gatvės (rusiškai – „oceplenije“), dalyvauja specialios pajėgos, jei kartais policija pasirodytų pernelyg žmogiška ir „sudreifuotų“ lemiamą akimirką. Paskui „paimtoji mergaitė“ autobusiuku tamsintais stiklais dideliu greičiu išvežama nežinoma krytimi (jei kas žino – pasakykite). Tuo pačiu „susemiama“ kelios dešimtys žmonių, kažkas gauna per veidą, kažkas per kuprą. Dūžta stiklai, verčiamos durys...
Matau neįgalų Seimą, atliekantį viso labo butaforinės demokratijos funkciją ir nujaučiu, kad sprendimai ir jų vykdymo datos ir valandos priimami toli gražu ne viešumo ir teisingumo principais vadovaujantis. Greičiausiai, kad kokie metodai, tokie ir jų priėmėjai.
Tai Lietuva, 2012 gegužės 17 diena, dvidešimt pirmieji atkurtosios Nepriklausomybės metai. Nepriklausomybės?..
O tuo tarpu pažymima kovos su homofobija diena ir valdiški dėdės bei tetos rimčiausiais veidais vis aiškina apie žmogaus teises. Sutapimas?
Aš nežinau, kiek ir kokios tiesos įslaptinta šioje istorijoje, bet matau iš biologinės motinos glėbio besiveržiančią klykiančią mergaitę ir begalę uniformuotų vyrų, padariusių viską, kad tai įvyktų. Tikriausiai taip atrodo jų atlikta pareiga.
O kokia pareiga laukia mūsų? Ir ar atliksime ją?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!