Man 26-eri. Rytą pradėjau policijos nuovadoje – eilinį kartą (jei dar kartą teks ten apsilankyti, pagal galiojančius KET, teks pusmečiui atsisakyti vairuotojo teisių) mokėjau baudą už mašinos pastatymą ant žaliosios vejos (ne policijos pareigūnai mane „pričiupo“, o mane labai mylintis, nuolat persekiojantis geradaris – maniakas kaimynas su fotoaparatu rankoje ir (manyčiau) neturintis nuosavos transporto priemonės).
Sutinku, kad pažeidžiau kelių eismo taisykles ir (kaip doras Lietuvos pilietis) privalau susimokėti baudą, bet juk pinigai „kišenės nedrasko“, o atlyginimas dar po gerų kelių savaičių papildys beveik tuščią sąskaitą, taigi...
Netgi pykčio nelaikau tam (sako raukšlių atsiras:)), kuris į Defli.lt „Baudos kvitas“ reguliariai siunčia nuotraukas. Sutinku, kad užimti invalidams skirtas vietas nehumaniška, numesti automobilį ant pėsčiųjų perėjos – neatsakinga, o važiuoti per raudoną šviesoforo signalą ar pavojingai manevruoti – sunkus nusikaltimas, tačiau bauda (vėliau - teisių atėmimas) už mašinos statymą šalia gyvenamojo namo ant vejos, kurios ten seniausiai, net labai norėdamas nerasi – tiesiog nesupratingumas ir problemos sprendimas netinkamomis priemonėmis.
Pagrindinė problema – aikštelių trūkumas Vilniaus mieste, ypač senuose gyvenamuosiuose rajonuose, kur aplink namus dideli plotai „žaliosios vejos“ ar kitaip vadinamųjų zonų, kuriose statyti automobilius draudžiama, tačiau, ką daryti vairuotojui, kai reikia rasti vietą transporto priemonei?
Išeitis yra:
apstatyti važiuojamosios kelio dalies pakraščius, jei tik jie nepažymėti „Sustoti draudžiama“ ženklais, nes kitu atveju rasit savo nuotrauką „Baudos kvitas“ skiltyje ir po maždaug mėnesio ar dviejų žygiuosit mokėti baudą arba atiduosit vairuotojo teises;
reikalauti leidimo platinti aikštelę (čia jau kaip Dievas – valdininkai panorės);
išsipirkti (išsinuomoti) vietą automobiliui;
įsigyti garažą arba statyti mokamose aikštelėse (aplink savo namus nemačiau nė vieno parduodamo garažo ar mokamos aikštelės);
nepirkti automobilių (Motulę Gamtą tausosit, nereiks pirkti degalų ir pan.:));
nusisukti automobilio numerius ir nešiotis su savimi;
įsigyti stebuklingą Hario poterio lazdelę ir paversti transporto priemonę nematomą, sumažinti ją arba „įteleportuoti“ į butą;
ir kt...
Miestas plečiasi, žmonių daugėja. Statistiškai šeima turi bent po vieną automobilį, dažnai ir antrą. Šalia namų „grindinį trina“ ne viena jau senokai nenaudojama transporto priemonė ar tiesiog bet kaip pastatyta (skersai, išilgai, užima dvi vietas) mašina. Trūksta vietos, trūksta aikštelių (net ir tų mokamų). Net labai norėdama, grįžusi vėliau į namus, esu priversta statyti automobilį vienu ratu ant šaligatvio, ant „žaliosios vejos“ (kuri jau seniai nebežaliuoja) ar tiesiog užstatinėti kaimynus ir tikėtis, kad ryte nebus nuleistos padangos, miego nesudrums įkyrus „pypsenimas“ ar kad piktas vairuotojas neapšauks...
Taigi, kyla klausimas, ar neturėtų atsakingi asmenys spręsti aikštelių problemą, platinti senąsias stovėjimo vietas gyvenamuosiuose rajonuose, įrengti požeminius garažus?
Aš ne prieš žalumą mieste, ne prieš medžius, gėles ir krūmus, tačiau sutvarkius apleistus miesto plotus, užpylus žvyru išvažinėtas pievas, apgenėjus krūmus, nugriovus niekam nepriklausančius ir pavojingai griūvančius pastatus, atsirastų vietos ir visi suinteresuoti asmenys būtų laimingi: ir vairuotojai, ir „žalieji“, ir vaikai/tėvai/seneliai, ir valdininkai.
p.s. „gyvenkime draugiškai“ - sakė katinas Leopoldas, o aš norėčiau palinkėti piliečiams daugiau iniciatyvos ir kuo mažiau kritikos, nes Maskvos per vieną dieną nepastatė, todėl ir aikštelių klausimas šiandien neišsispręs, bet jei visi imsim reikalauti ir veikti... (ką aš nuveikiau ir kaip man pavyko, būtinai parašysiu ir pasidalinsiu patirtimi).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!