Priklausomybė prasideda lėtai ir netgi nepastebimai, kol vis greitėjančiu tempu žingsnis po žingsnio pasiglemžia žmogaus gyvenimą. O viso to pradžia atrodo netgi labai nekaltai – tik noru kokia nors medžiaga pagerinti savijautą, patirti malonumą, išspręsti asmenines problemas ar atsikratyti skaudžių minčių.
Dažnai alkoholiu ir narkotikais „sprendžiama“ vienišumo problema. Deja, problemos taip ir lieka neišspręstos, o vartotojas vėl grįžta prie bandymo atsipalaiduoti ir užsimiršti dar didesnėmis dozėmis. Tai lyg užburtas ratas, lyg vijimasis iliuziją. Tokiu keliu nuo vartojimo pereinama į piktnaudžiavimą, kol viskas tampa priklausomybe. Štai tuomet prasideda atvirkštinis procesas – priklausomybė pradeda vartoti žmogų.
Ir nors psichologai kaip priežastis priklausomybėms atsirasti įvardija gyvenimo tempą, konkurenciją, nedarbą, užimtumo stoką, stresą dėl kurių kyla poreikis juos numalšinti ir atsipalaiduoti, tačiau sugebėjimas priimti gyvenimą tokį, koks jis, yra ir nesislėpimas nuo realybės, tai lyg testas asmenybei, lyg patikrinimas, ar žmogus sugeba prisiimti atsakomybę už savo mintis ir poelgius.
Mes nuolat sekame mums patinkančių scenos žvaigždžių gyvenimus ir tiesiog pavydime jiems jų sėkmės ir neribotų galimybių. Atrodo, jie turi viską, ko galėtume norėti sau, bet dažnai išgirstame skaudžią naujieną: „žvaigždė mirė“. Ir, deja, visuomet netikėtose žvaigždžių mirtyse lemiamą tašką padeda būtent priklausomybės.
Šių metų vasario mėnesį visą pasaulį sukrėtė žinia apie Whitney Houston mirtį. Pastaraisiais jos gyvenimo metais ji jau buvo žinoma nebe tik kaip labai talentinga dainininkė ar aktorė, bet ir kaip žmogus, esantis priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio.
Praeitų metų liepos mėnesio pabaigoje mirus britų dainininkei, tekstų autorei Amy Winehouse niekas net neabejojo, kad tam įtakos turėjo jos priklausomybės narkotikams ir alkoholiui. Taigi ji tapo statistika, dar vienu suvartotu žmogumi. Ir tuomet mane tikrai šokiravo jos artimųjų pasisakymai televizijoje ir spaudoje, kad jos mirtis jiems buvo skaudi žinia, bet ne staigmena. Taigi, nebe pats tikrosios mirties fakto konstatavimas tapo tragedija, bet jau paskutinieji jos gyvenimo metai šalia esantiesiems buvo matomi kaip neišvengiama tragedija.
Jos vokalinis talentas dažnai buvo užgožiamas narkotikų ir per dideliu alkoholio vartojimu. Ji buvo krintanti žvaigždė. Ir paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais dažniausiai pasirodydavo straipsniai ne apie jos kūrybą, bet apie jos nederamą elgesį.
Paaiškinimas tokio jos elgesio buvo, kad ji jautėsi vieniša, vengianti viešumos dėl paparacių, išgyvenanti dėl nelaimingos meilės, ir tiesiog pasuko savęs susinaikinimo keliu. Tai jau tebuvo tik laiko klausimas. Ir niekas tikrai neatsakys, ar dar buvo įmanoma ją sustabdyti nuo lėto savęs žudymo, ar ne. Tačiau aišku, kad galėjo būti ir kitaip. Silpnybės sekina ne tik kūną, bet ir sielą. Ir žingsnis po žingsnio toleruojama silpnybė tampa priklausomybe, kuri pradeda vartoti žmogų – savo paties kūrėją ir toleruotoją.
Iš tiesų stipri asmenybė visuomet ieškos psichologinių būdų problemoms spręsti, toks žmogus sugebės pats suvokti kad alkoholiu, narkotikais jis problemų neišsprendžia, o tik jas atideda, leidžia spręstis pačioms arba nuo jų nusisuka. Taigi link priklausomybių žmones atveda jų pačių silpnavališkumas.
Tačiau, stipriu žmogumi negimstama – stipria asmenybe tampama einant per sunkumus, su jais kovojant, o ne pasiduodant. Neketinu nagrinėti priežasčių, kodėl griebiamasi tokių drastiškų atsipalaidavimo, užsimiršimo priemonių, nes tai tik savo silpnybės pateisinimas, lyg noras gailesčio, bandymas sau įrodyti kad „esu tik auka“.
Silpnybės egzistuoja tol, kol pats jų „savininkas“ jas toleruoja ir tuo toleravimu tiesiog jas augina – tręšia piktžolę. Priklausomybė – viena dažniausių depresijos, psichozių bei savižudybių priežasčių. Jos neišsprendžia problemų, tik jas padidina. Viską lydi dar didesnis stresas, nuotaikų kaita, dažnai ir skolos, irsta šeimos, prarandamas darbas. Priklausomybės palieka sunkias pasekmes ne tik pačiam žmogui, bet ir visuomenei.
Egzistuoja ir dar viena problema, kodėl žmogus nesugeba laiku pajusti, kada vartojimas tampa priklausomybe, ta kad mūsų visuomenėje tiesiog peršama nuomonė, kad alkoholis – pats geriausias atsipalaidavimo būdas. Taigi taip tiesiog skatinama vartoti alkoholį, bet kai žmogus tampa alkoholiku, visuomenė purtosi atsakomybės už tai. Pavyzdžiui, nors alkoholio vartojimas man asmeniškai niekada nebuvo priklausomybė, bet kai savo noru nusprendžiau visiškai jo atsisakyti, kai kurie žmonės „atsisakė“ manęs. Tačiau vis dažniau išgirstu apie save, kad esu labai stipri ir tai mane džiugina.
Priklausomybė – psichologinė liga. Kaip ir kiekviena liga taip ir priklausomybės geriausiai išgydomos tuomet, kai tuo susirūpinama vos tik atsiradus pirmiesiems žalingo vartojimo požymiams. Bet priklausomybes gydyti yra daug sunkiau nei kitas ligas, nes priklausomybės yra neįmanoma gydyti jei pats žmogus nepripažįsta esantis priklausomas ir nenori nieko keisti. Pirmą žingsnį turi žengti pats „ligonis“, nes neįmanoma išgelbėti tokio žmogaus, kuris nenori būti išgelbėtas, arba dar blogiau - net nemano, kad tai, kas vyksta, yra blogai – neigia savo priklausomybes. Tai labai pavojinga kelionė nuo savęs. Dauguma sugeba pripažinti problemą tik pasiekę dugną, viską praradę.
Pažįstu vieną žmogų, priklausantį nuo azartinių lošimų. Visuomet tai tebuvo nepatikimas žmogus kuriam tepasakydavau „labas“, bet niekada nieko daugiau. Bet vieną dieną jis atėjo pas mane su prašymu padėti išspręsti problemą, susijusią su lošimu. Ir padėjau, todėl, kad jis pripažino, kad yra priklausomas ir vienas su tuo nesusitvarkys, ir dar daugiau, jis netgi turėjo planą, kaip atsilaikyti nuo traukos lošimams, tačiau jam reikėjo pagalbos. Taigi, pirmą žingsnį turi žengti pats „ligonis“, o tuomet jam, be abejo, reikia pagalbos. Šiame kelyje yra labai reikšmingas šeimos ir artimųjų palaikymas.
Taigi gal čia ir slypi pasekmės priežastis, jog žmonės mano, kad yra aiški riba tarp trupučio ir per daug. Tačiau ribos nėra. Savęs destrukcija prasideda nejučia, bet priklausomybė lieka visam gyvenimui ir gali bet kuriuo metu grįžti – tereikia vieną kartą paslysti.
Linkiu sėkmės visiems kovojantiems su priklausomybėmis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!