Europoje ji kaupėsi jau ilgai: euro zonos narės pažeidinėjo savo pačių įsipareigojimus, taip didindamos savo biudžetų deficitus ir skolas, visuomenėse taip pat buvo skatinamas beatodariškas vartojimas ir skolinimasis, o priežiūros mechanizme esančios spragos nulėmė tai, jog ištikus krizei pritrūko idėjų ir energijos ją spręsti.
Nors šių metų gruodžio pradžioje Briuselyje vykusiame Europos Sąjungos viršūnių vadovų susitikime buvo susitarta dėl krizės valdymo plano (fiskalinės sąjungos kūrimas, pakeičiant Europos Sąjungos sutartį; sutarta dėl griežtesnių taisyklių nustatymo narių skolinimosi atvejais bei gelbėjimo prasiskolinusioms šalims fondo papildymas 200 mlrd. eurų, o kitais metais - dar apie 500 mlrd. eurų), tačiau liko neatsižvelgta į socialinius faktorius - pačių europiečių pasyvumą, sąlygotą socialinių saitų silpnėjimo ir vertybių sistemos pokyčių. Todėl kyla klausimas, ar galima pasimokyti iš dabartinės finansinės krizės reguliavimo principų diegimo ir to, jog rinkos ekonomika priklauso nuo visuomenės moralinių dorybių ir puoselėjamų kultūros vertybių?
Šiandien galima stebėti persisluoksniavimo procesus, kai Europoje matoma ir integracija, ir susiskaldymas, globalizacija ir pasidalijimas pagal teritorialumą bei visuomenės diferenciacija pagal turimą kapitalą. Šis vienas kitą papildančių procesų susipynimas iš esmės remiasi kapitalizmo augimu, kurio esminė prielaida - neribota plėtra, kai kapitalo begalinio kaupimo imperatyvas laužo bet kokius apribojimus, neribotą gamybą atitinka neribotas vartojimas, privedantis prie būsenos, kai iškyla pavojus vyraujančios socioekonominės padėties stabilumui.
Dabartinė kapitalizmo stadija, kaip socioekonominis kultūrinis būvis, vadinama vartojimo ir vartotojų kapitalizmu. Vartotojiškumas yra didesnė ir kompleksiškesnė problema nei tik susvetimėjimas. Žmonių polinkis sumaterialinti aplinką turi didžiulį poveikį skirtumų ir atotrūkių atsiradimui. Galima nagrinėti prielaidą, jog suprekinimas gali sukelti ne tik visuomenės vertybių krizę, bet ir suirutę finansinėje sistemoje.
Kalbant apie vartotojiškumą kaip veiksnį, prisidėjusį prie finansinės krizės, galima pradėti nuo postmodernaus būvio susiklostymo šiandieninėje visuomenėje per kapitalizmo sistemos įsiveržimą į kultūrinius procesus. To pasekmė - vartotojiškos sistemos kūrimas, paremtas pasaulio suprekinimu ir kapitalo galios suišteklinimo galimybėmis, nulėmusiomis iš pradžių - visuotinį vartojimo galios augimą, o vėliau - jo nuosmūkį, kuris matomas šiandien. Šioje kapitalizmo stadijoje neribotą prekių gamybą laiduoja neribota vartojimo plėtra. Galima klausti: kaip suvokti neribotą vartojimą?
Atsakymas paprastas - neribotas vartojimas žymi prekės pobūdžio pasikeitimą: preke tampa kultūra - ženklai ir simboliai. Pasitelkus J.Baudrillard tyrinėjimų bei apmąstymų išvadas, galima tvirtinti, jog kapitalistinės ekonomikos nustatomoje tvarkoje negali būti jokių savarankiškų poreikių - visose gyvenimo srityse įsivyrauja jas valdantys plėtros ir augimo poreikiai, įgalinantys susvetimėjimo procesus. Jie neišvengiamai įgauna kultūros pavidalą, nes kultūros tikslu tampa ugdyti vartotoją ir plėtoti vartojimo kultūrą.
Tokį vartotojiškumo tendencijos augimą galima apibūdinti paprastu principu „gyvenu šia diena“, kuris iš pradžių galėjo pasirodyti labai patrauklus, kai vartotojai buvo paperkami frazėmis „pasirink dabar“, „pirk šiandien“, kurios iš esmės reiškė, kad gali negalvoti apie „rytojų“, o galvoti apie individualią gerovę ir taip atsikratyti atsakomybės apie ateitį.
Anot Z. Bauman, vartotojų visuomenė yra rinkos visuomenė, kurioje kiekvienas iš mūsų tuo pat metu esame ir pirkėjai, ir prekės. Vartojimo gėrybės šiandien nebėra vien objektai vartotojai tose gėrybėse mato save, nes vartotojiškumas tapo visaapimančiu socialinės realybės faktu ir gyvenimo būdu. Vartojimas šiandien jau nebėra vien pasirinkimas - vartoti tapo prievole, todėl vartojimo principas „laisvė rinktis“ gali būti paprastai papildomas „laisvė rinktis vartoti“, kas iš esmės puikiai pavaizduoja šiandien egzistuojantį gyvenimo sudaiktinimą.
Dabartinėje globalizmu ir kapitalizmu besivadovaujančioje Europoje gaji vartotojiška sistema suponuoja tai, jog ji turi būti universaliai priimama, teisinga ir dalinai neatsakinga dėl savo „vartok dabar“ principo. Vartotojiškumas turi savo kainą, kuri pasireiškia skolinimosi augimu, nes kai tik valstybės Europoje pradėjo skolintis iš pasaulio rinkų, radosi problemos - dešimtmečiais skolintais pinigais dirbtinai buvo skatinamas neatsakingas vartojimas. Tai įrodo ir paradoksas: Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, šių metų spalį, atsižvelgus į sezoninius pokyčius, nedarbo lygis euro zonoje siekė 10,3 proc., tačiau vartotojiška europiečių visuomenė tapo išranki - nenori dirbti tokių darbų, kur reikalaujama visiškos atsakomybės, atskaitomybės ar sunkių fizinių pastangų, todėl pasirenka socialines pašalpas ir paramą.
Kaip teigia H. Arendt, primestas vartojimo procesas yra privalomas ir matuojamas ne įdėtų pastangų visuma į darbą, o nusipirktų materialių gėrybių kiekiu. Vartojimas dangstomas reklamų ir dirbtinių šypsenų, ir papildomas kasdien atsirandančiais vis naujesniais ir geresniais daiktais. Todėl tampa nebeįmanoma įsigyti paties geriausio, naujausio ar pažangiausio kompiuterio, automobilio ar mobiliojo telefono. Nors galėjimas įsigyti ir pirkti priklauso nuo pajamų ir dalinai siejasi su tik tam tikru visuomenės sluoksniu, tačiau visi nori būti „lygūs“.
Todėl taip vartotojiškumas skatina ne tik susvetimėjimą, bet ir socialinių struktūrų diferiaciaciją, kai tradicinė klasinė skirtis pakeičiama „sėkmingų“ vartotojų ir „šiandienos vargšų“ sistema. Vargšai suprantami kaip „problema“ likusios visuomenės daliai, jie yra ydingi vartotojai, nevykdantys svarbiausios socialinės užduoties: būti aktyviais ir veiksmingais rinkos siūlomų prekių pirkėjais. Jų esminis bruožas yra „nevartojimas“, o ne „nedarbas“. Puikus diferenciacijos įrodymas yra reklama, kaip nuolatinė kiekvieno vartotojo palydovė, rodanti, kad tam tikri prekiniai ženklai turi būti laikomi būtinybe.
D. Kellner, postmoderniosios ir populiariosios kultūrų analitikas, teigia, kad reklama pateikia ir parduoda savo produktus bei pasaulėvaizdį per vaizdinius, šūkius reklaminiuose pranešimuose. Kultūra ugdo sistemai reikalingą žmogų, kuris geidžia to, kas siūloma, kurio esminis gebėjimas yra automatiškai prisitaikyti prie vartojimo režimų kaitos bei tempo. Tai galima lengvai matyti parduotuvių vitrinose, kai priklausomai nuo metų laiko ar šventės, pirkėjai skatinami pirkti konkrečias prekes ir „neatsilikti nuo tempo“: ar tai būtų su šalies atributika susijusios prekės krepšinio čempionato metu, ar kalėdiniai žaisliukai šventiniu laikotarpiu.
„Juodojo apsipirkimo naktys“, „Vidurio sezono išpardavimai“, „Jamam dienos“ - visi tokie verslo sektoriaus triukai ir žmonių patiklumo jais mastai rodo, jog išties pagrindinis tikslas išlieka skatinti vartojimą nepaisant sunkios finansinės situacijos. Aišku, negalima teigti, jog vartojimas yra vienareikšmiškas, pavyzdžiui, lapkričio 27- oji yra pasaulinė „Nepirk nieko“ diena, kai žmonės raginami aplenkti prekybos centrus, pasisakyti prieš besaikį vartojimą, dirbtinai kuriamą prekių paklausą.
Deja, tokia diena tik viena, o pirkimo „akcijų“ gerokai daugiau. Toks kultūros virtimas prekėmis suprantamas kaip posūkis, kur kultūra įtraukiama į gamybą, o jos mechanizmai - švietimas, humanitarinis diskursas, medijos - pajungiami vartojimo ir susvetimėjimo vieniems su kitais ideologijai įdiegti. Pavyzdžiui, neseniai Lietuvoje uždrausta reklama apie vartojimą, kuri skelbė šūkius: „Tik asilas atsisakytų tokio pasiūlymo!“, „Tik višta atsisakytų tokio pasiūlymo!“, vadinasi,
jei nenori būti kvailas kaip asilas, ar žiopla kaip višta, turi pirkti atitinkamą prekę.
Norėdami išvengti šios socialinės atskirties ir susvetimėjimo, žmonės renkasi „pirkti dabar“, o šioje situacijoje puikiai pasitarnauja kredito bendrovės ar bankai, pasiūlantys pasiimti paskolą ir įsigyti norimą daiktą iš karto. Anot A. Vaišvilos, „visa Europa serga viena rimta liga - atsisakymu nuo teisės kaip leidimų ir paliepimų pusiausvyros. Vadinasi, vartotojiška visuomenė pasidarė agresyvi ateinančių kartų atžvilgiu. Ateinančios kartos turės mokėti už mūsų vartojimo apimtį“. Taigi, Europoje ekonominė gerovė kuriama ateities ir kreditų sąskaita, per vartotojiškumo skatinimą, kai teisėmis naudojamasi dabar, o pareigos planuojamos dešimtmečiais į priekį.
Baimę kelia tai, kad Europos Sąjunga nesugeba suvaldyti periferinių Europos valstybių skolų krizės, kad viešojo sektoriaus krizė gali įgauti didesnį mastą, ir tai gilina pasitikėjimo krizę, ir sukuria uždarą ratą. 2011 m. rugsėjo mėnesį „Eurobarometro“ duomenimis, apklausa „Europeans and the crisis“ parodė, jog europiečiai aiškiai norėtų, kad ES ir valstybės narės labiau koordinuotų savo veiksmus dėl finansinės krizės, tačiau ne taip, kaip jos tai darė 2009 m., taip pat 39 proc. pritarė ES valstybių narių finansiniam solidarumui esant sudėtingai ekonominei padėčiai.
Tuo tarpu vertindami, kokį poveikį dabartinė ekonominė ir finansinė krizė turi Europos ekonomikai, 52 proc. respondentų teigė, jog labai žymų poveikį, o atsakydami apie asmeninės padėties pasikeitimus, 35 proc. nurodė, jog krizė turi gana žymų poveikį: pavyzdžiui, didžiausias rezultatas yra 92 proc. graikams ir 89 proc. vengrams, o mažiausią poveikį švedams - 23 proc., ir suomiams - 24 proc. Vertindami gebėjimą Europai atsigauti po krizės, net 41 proc. respondentų teigė, jog jų manymu, krizė tęsis dar daug metų. Tai parodo, jog žmonių pasitikėjimas ES valstybėmis įveikti krizę žemas, todėl, nors ir skundžiasi esama padėtimi, bet didžioji dalis visuomenės „veržtis diržus“ atsisako.
Tai galima pagrįsti dabartinių protestų prieš valstybių narių Vyriausybes pavyzdžiu, kaip kad Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse, kur žmonės protestuodami pasisako prieš vykdomas ekonomines politikas ir taupymo planus, ir reikalauja palaikyti tą patį vartojimo lygį, kuris buvo sukurtas kreditų pagrindu, gilinusiu skolinimąsi. Todėl nors ir įvyko susitarimas dėl finansinės krizės įveikimo, tačiau negalima vertinti tik finansinės politikos ar ekonominių priežasčių ir padarinių, socialiniai veiksniai taip pat turi didelę reikšmę.
Itin aktualus europietiškoje visuomenėje egzistuojantis betarpiško vartotojiškumo principų įsigalėjimas ir nepasitenkinimas esama situacija nebus taip lengvai suvaldomas. Kol bus rūpinamasi individualiu gerbūviu ir kuo daugiau vartojama „į skolą“, o ne pagal realias galimybes, tuo sudėtingiau bus rasti realius būdus įveikti Europos krizę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!