Rodos, tema labai konkreti ir aiški, ji kaip koks kodas... verčia ieškoti menininko ir miesto santykio, autoriaus transformacijų ir tapybinės kalbos išraiškų, bet... ji nuteikia dviprasmiškai ir nejaukiai, kyla vidinis nerimas ir suvokimas, - kas ką kvailina, ar menininkai žiūrovą, ar parodos užduotas kodas, deklaruojama ir pasirinkta tema, kuri neatatinka tai, ką aš matau, tai, kas yra eksponuojama galerijos salėse.
Parodos atidaryme, po gražių ir šventinių kalbų, buvo galerijos direktorės Dovilės Tomkutės pasakyta, kalbėsime, diskutuosime... Perimdamas po LDS pirmininko Eugenijaus Nalevaikos mikrofoną, pagarsinau gausiai susirinkusiai publikai savo suglumimą ir pasimetimą, retoriškai paklausiau visų, kas ir kiek gali suskaičiuoti paveikslų, kurie čia neturėtų kabėti, kurie nieko bendro neturi su šios tapytojų metinės parodos užkoduota tema. Šalia esantis dailininkas pasakė, - reikėjo užpildyti ir sudėjo viską, kas buvo atnešta!
Prisipažinsiu, po mano viešai iškelto klausimo, priėjo ir dailininkai, ir visai nepažįstami žmonės, sakydami kad paroda - tikras nesusipratimas, kad toks organizatorių parodos pateikimas nuvertina meną. Net labai draugiškai nusiteikę žmonės sako „Matome, kad galerija stengiasi ir dirba, bet ši paroda kažkoks viralas!“
Taip klausimų vis daugėja. Kasmet LDS tapytojų sekcija organizuoja vieną metinę, vadinamą suneštinę, tapytojų parodą, bet ši, 2012 metų, turi savo konkretų pavadinimą, ir kiekvienas dailininkas, atnešdamas savo kūrinius į parodą, puikiai žinojo, koks šios parodos leitmotyvas. Tad vėl kyla klausimas, ar šio renginio kuratorius su atranką atlikusiais biuro nariais iš inercijos, kaip ir seniau, priėmė visų norinčiųjų drobes, ar patys dailininkai tikėjosi, kad tema yra tik formalumas, ką atneš, tas ir tiks, visa tai bus iškabinta!
Tokia mintis iš tikro yra arti tiesos, bet va, kyla dar kita mintis, jei kiekvienas dalyvis turi sumokėti po 20 Lt (ne LDS nariams - 40 Lt) už dalyvavimą parodoje, tai kam „komisijai“ būti principingai ir kam ką nors reikia atmesti, nes pinigų parodų organizavimui labai trūksta. Kiekvienas autorius galėjo atnešti po 3 kūrinius, o susidarius kūrinių pertekliui, buvo sumanyta kiek galima daugiau atmesti... Kol parodos salės bus užpildytos, o tikslas – neprarasti autorių skaičiaus, paliekant kiekvieno nors po vieną drobę. Taip buvo išsaugoti kiekvieno su paveikslais įduoti pinigai, o parodoje dalyvaujančių susidarė įspūdingas net 90 autorių būrys, eksponuojantis apie 150 meno kūrinių. Viskas daroma sąmoningai, apdairiai, apgalvotai, bet visos šios pastangos ir energija tarnauja ne bendrajam meniniam lygiui.
Dabar pakalbėkime apie tapybą, kurios neturėtų būti tokio lygio parodoje. Primenu tapybos parodos šūkį, deklaruotą anotacijoje - propaguoti Vilniaus tapytojų kūrybą! Visų pirma, pribloškia įvairūs paplūdimiai, nuogalės moterys, jūros bangos... kurios man iš tikro labai patinka, bet čia gi ne Nidos plenero paroda. Tačiau dar labiau mane stebina apsirengusių ir net nuogų moterų išraiškingi portretai prie lovų, prie sienų, o ką ir sakyti apie natiurmortų gausą su žuvimis ir be jų. Visa tai eksponuojama MIESTO TEMOS parodoje.
Pribloškia Vinco Andriaus natiurmortas „Žuvis, šešėlis ir citrinos“. Įvardinčiau kaip visišką pasityčiojimą ir atėjusio į parodą žiūrovo suklaidinimą... Kitas natiurmortas Algimanto Biguzo „Apie žvejybą ir kt“. Tas „kitkas“ duoda leidimą manyti... kad natiurmortas yra ne bet kur, o mieste. Tokių „kitkas“ yra labai daug, tai ir Vytauto Babelio „Peizažas prie Vilniaus“, nors vaizduojama šalta žiema gūdžiame miške. Nustebino ir šalia eksponuojami Juliaus ir Tomo Jakubonių peizažai ir jūros paplūdimiai su kurortininkais.
Tačiau parodos puošmena yra Eduard Aniščenkov „Atsiskyrėlis“, pasiklydęs miške. Prie tokių nesuprantamų traktuočių galima priskirti net ir garbingų profesorių drobes, mano labai gerbiamo Vytolio Trušio, tačiau jo atneštos į šią parodą drobės „Optimistas“ šalia kaimo kluono, ir jaunos mergaitės portretas „OL skverelyje“ ir Fiodor Barachtian‘o realistinis portretas „Studentė neakivaizdininkė“ mane galutinai suklaidina. Jokia didesnė tapybos paroda neįvyksta be Robert Bluj, bet ši jo eksponuojama drobė kelia dviprasmiškas mintis, nes pavadinimas iš tos pačios serijos „kitkas“, ;o vaizduojama gulinti nuoga moteris, su išdidintu pilvu, o pavadintas, kad labai tiktų į parodą - „Pakeliui į miestą“, ir tu tiesiog gali rasti filosofinę prasmę, kad tas miestas, tai moters vagina. Gerai, kad šis paveikslas eksponuojamas nors ant kolonos.
Iš dviejų tapybinių ir ekspresionistinių Viktoro Šociko drobių, randame ir Vilniaus bokštus, tačiau kita su gulinčia mergina pavadinimu „Prie jūros“ ir Albino Markevičiaus „Tvenkinys“, - parodoje visiška svetimybė. Jau kelintą kartą regime visišką temų susimaišymą. Gaila, kad net tokie geri tapytojai, kaip Gintaras Palemonas Janonis šioje parodoje eksponuoja nuogalių siluetus spalvinguose kambariuose, o jo kaimynas ir bičiulis Arvydas Kašauskas dailią ir gracingą nuogą merginą, pavadinimu „Figūra“.
Sentimentalūs ir dirbtinai lyriški Linos Trembo peizažai bei Anna Vaasi pasakų smaragdiniai motyvai, pavadinti „Berniukas auksinėmis garbanomis...“, žiūrovą visai išderina ir dar kartą įtikina, kad dailininkai yra nesavikritiški, vertina bet kokį savo rankos miklumo judesį ir atneša į teminę parodą bet ką, o tas bet kas galiausia kabo „garbingoje“ metinėje parodoje.
Kita priešingybė - labai profesionalios, įspūdingos ir išraiškingos menininkės Jūratės Mitalienės dvi drobės, bet... tikrai ne šiai parodai. Mano geras kolega, Linas Gelumbauskas, debiutuoja su nuostabia savo jautria paztozine tapyba, bet drobėje „Vėjo gūsis“ mūsų temos nerasta. Gaila, kad šalia šio įspūdingojo tapytojo nėra Medos Narbutaitės paveikslo „Šv. Kotrynos angelai“, kuris labai derėtų, nes yra techniškai efektingas ir energetiškai toks pats ekspresionistinis, tik atliktas kita technika. Gaila dar kartą, kad jis ištremtas kažkur į III aukštą, ir yra veik nematomas ir nepasiekiamas.
Taip pat gaila, kad klaipėdiečio Dano Andriulionio tikrai gražus ir efektingas paveikslas, darytas labai sudėtinga technika, liko kažkur tolumoje, ant kolonos, o galėjo labai papuošti parodą pačioje pradžioje. Tačiau pačioje parodos pradžioje dominuoja labai studentiški darbeliai, visur vienodai, tiesiai iš tūbelės mastichinu užteptais baltais dažais, be niuansų ir atspalvių vaizduojantys sniegą peizažai. Jei šios drobės kabėtų kur nors kukliai, aš nutylėčiau, bet kada jos „padėtos ant tako“ norisi autorės Filomenos Linčiutės paklausti, kur ji mokėsi? Tai pirmojo kurso uždavinys, rasti baltame sniege atspalvius, ir tokius uždavinius mums duodavo tapybos dėstytojas Jonas Daniliauskas. Jis sakydavo, kad vien tik iš baltos spalvos tapyboje galime nustatyti, turi tapytojas klausą, ar ne.
Prie tapytojo Aleksandro Vozbino vienų iš stipriausių parodos drobių „Barbakanas“ ir „Žalias priemestis“ sutikau dvi solidžias moteris, kurios sako viena kitai, - „Man asmeniškai labai patinka A. Vozbino drobės“. Džiugu parodoje sutikti žmones su šypsena, o aš išgirdęs tokius įvertinimus, paprašiau prisistatyti - tai meno gerbėja Jadvyga Nasvytienė.
Parodoje yra daugiau stiprių tapybos kūrinių, ypač Martos Vosyliutės drobė „Vienintelis puikus šiuolaikinės architektūros pavyzdys Vilniuje...“. Živylė Jasudytė jautria savo tapybine maniera ir savitu stiliumi perteikė pagarbą Vilniaus fotografui Janui Bulhakui. Gerai pasakė tikrasis tapytojas Algimantas Kliauga, dalyvavęs paveikslų atrankoje, bet nedalyvaujantis šioje parodoje, - „labai daug dailininkų skundžiasi, murma, tačiau kada vyksta tapytojų susirinkimai, jie neateina, nes nieko nebesitiki, arba sėdi ir tyli, kad nieko jau nepadarysi, nesinori nieko užpykinti, nes negalėsime gauti stipendijų, ar kokios kitos iš LDS naudos. Kiti, kiek aktyvesni, skundžiasi taip pat, kad nieko jau nepadarysime, nėra kriterijų, nėra elementarių principų. Nugali lietuviškas mentalitetas, anot Vaižganto, tas lietuviškas prakeiktas nuolankumas. Kada išsikalbi, sako, kad visa visuomenė dabar jau tokia, daug aplink sukčių, visokių mafijozų, ir nieko nepakeisi, prarastas padorumas, o meno sferoje šiandien teisybės nebūna, tad ko tu nori?
Tačiau parodoje matome įspūdingą Mariaus Strolio kūrinį su kiemo šepečiais. Jis pats komentuoja šį savo kūrinį taip - „dominuoja daug šepečių, juos pasirinkau kaip simbolį, kad mes patys turime apsivalyti, ir tai būtina pradėti nuo savęs, savo artimos aplinkos. Nuo savo kiemo, o po to tik, ir valdžią... Bet pradžioje būtina nuo savęs!“ Kūrinys vadinasi „Išvalytas“.
Kur mūsų kelrodžiai, veiklos akstinas ir nelygstami tikslai? Jau keli metai organizatoriai verda savo sultyse, parodos itin vienodos, pažeidžiami bet kokie principai, kriterijai tik popieriuose, o tikrumoje jau senokai vartotas žodis stagnacija. Didelė meno mylėtojų dalis, kurie sąmoningai nesilanko ŠMC, prisipažįsta, kad prarado nuotaiką domėtis ir šiuolaikine tapyba.
Vienas, garbingas kaip reta, tapytojas, nedalyvaujantis parodoje, pažįstantis daugelį menininkų asmeniškai, po apsilankymo galerijoje, ištarė vos tik du žodžius - „visiška korupcija“. Bandžiau suprasti, kodėl? Įsigilinus tampa aišku, išduoda patys paveikslai, būtent jų pakabinimo vietos. Atrankoje dalyvavęs mūsų klasikas Aloyzas Stasiulevičius nebuvo toks kuklus, pasikabino savo 3 paveikslus tiesiog altorinėje galerijos vietoje. Kodėl kitas atrankoje dalyvavęs tapytojas Mindaugas Skudutis išlieka padorus, nors jo kūrinys su miesto motyvais reprodukuojamas net parodos plakate? Tai labai gražus pavyzdys ir kitiems klasikams.
Manau, yra dar viena problema - vyresnieji kasmet, net dešimtmečiais rodo labai panašius savo kūrinius, jie visi vienodi, mažai skiriasi, visada yra nuspėjami, nes niekada neatsinaujina. Dažnas jų pats tai supranta, todėl pasiūlė kartu dalyvauti ir jaunimui, net ne LDS sąjungos nariams. Dažnai jais tik pasinaudojama, išbarsto jų kūrinius tarp savo nesikeičiančios manieros drobių ir deklaruoja, kad paroda labai įvairiapusiška.
Ta situacija tęsiasi jau kelerius metusi, o jaunųjų drobės, kartais pakankamai eksperimentinės ir įžūlios, tikrai nebrandžios, labai paviršutiniškos ir techniškai, daugumoje abejotinos vertės bandymai. Nesame naivūs, visi tapytojai vieni kitus pažįsta, todėl neįmanomas joks objektyvumas. Tik neutralus specialistas (tikras profesionalas) galėtų be asmeniškumų ir pataikūniškų simpatijų sudaryti parodos branduolį. Deja, dar pas mus metinėse LDS tapytojų parodose taip nevyksta, todėl jas tenka vadinti tik vietinės reikšmės pasirodymais, - vieni kitiems ir esame įdomūs, tik patys sau.
Paroda šiais laikais jau ne reiškinys, kaip prieš šimtmetį, kada visi visus atvirai aptarinėjo, vyko gana plačios diskusijos. Manau, kad per dažnai jau esame mes palikti vienui vieni prieš akivaizdų melą. Gal niekada nerasim „vieninteliškai tikro“ atsakymo, ir dar ilgai po parodos liks skirtingų nuomonių, bet jei patys labiau susikauptumėme ir suvoktumėme parodos temos kriterijus, graudi tiesa, nesikartotų. Gal atėjo laikas šeimyniškai aiškintis bendro amato reikalus ir būdus, taip turėdami puikią progą atsinaujinti.
Kyla natūralus klausimas, kas apgins profesionaliosios tapybos pozicijas? Savo visose kalbose stengiasi taip daryti tapytojas A. Stasiulevičius. Tačiau per visas tribūnas kalba viena, o daro kita. Jis gina tapybą, o būdamas „komisijos vyresnysis komisaras“ palieka šioje parodos ekspozicijoje visai netinkamus paveikslus. Ar jis nesupranta, ar jis nemato, kad teminėje parodoje nei jūros, nei natiurmortai, ir ypač moterų aktai, netinka. Tai kur yra šio tapytojo pozicija, o gal ji baigiasi tik ties savo pakabintomis 3 drobėmis.
Niekas daugiau neiškabino, kaip šis garbingas tapytojas. Toks elgesys nuteikia dviprasmiškai. Prieš kelis metus per LDS 75 jubiliejų jie patys sau net LDS padėkos raštus pasidovanojo, o kad jų kolega Maestro Romualdas Kunca, tuo metu švenčiantis savo jubiliejų, liko net nepastebėtas, jau nesvarbu.
Parodoje matome tik Romualdo Balinsko nedideles 4 drobeles, bet jos tokios mažos, tokios darnios, ir užima tik kaip vienos normalios drobės vietą, nesukeldamos dviprasmybių.
Aišku, kad už parodą yra atsakinga ir kuratorė Arūnė Tornau. Ji nėra tokia naivi, ji tikrai žino, kodėl yra tokia situacija. Net šioje apžvalginėje parodoje ji nedalyvauja, nes jos visas dėmesys sukoncentruotas į kitą parodą, kur prisidengus LDS, ji bus organizuota ŠMC rūmuose, ir ji kaip autorė, ten tikrai be jokių skrupulų dalyvaus, kaip ir jos „apsauga“ - Linas Liandzbergis, Arvydas Baltrūnas ir kiti.
Per parodos atidarymą aš užklausiau A. Tornau, kodėl ji pakabino štai šias dvi Tauro Jankūno visai abstrakčias drobes, tai ji naivokai pasiteisino, kad šis dailininkas tik taip tapo - tik abstrakčiai!? Parodos kuratorei atsakiau, „kad miesto tema nėra abstrakti sąvoka“ ir parodžiau jai dar kitą, jos kaip kuratorės nesekmę - kelis, eksponuojamus šalia stilistiškai skirtingus portretus, tai tuomet ši krito kryžiumi juos visaip pateisindama, įsitikinusi, kad tie portretuojami žmonės stovi mieste...?
Mūsų pokalbis vyko ir greta Indrės Martinkienės spalvinių abstrakcijų, kurios pavadintos „Vidiniai klodai“, nors šis menas labiau priminė menininkų tapybos dažų paletes, tik čia jie pervadinti į paveikslus. Vienas tapytojas parodoje man pasakė, - „kokią aš drobę atnešiu, - nesvarbu, vis tiek jie iškabins, tai kam man specialiai parodai ruoštis, stengtis, atnešu tai, ką jau iš seniau turiu. Vis tiek visus sukiša kaip į turgų.“ Net jei tapytoja Gražina Vitartaitė būtų atnešusi drobę su Nidos kopomis, ji garantuotai būtų pakabinta. Deja, jai pakanka intelekto, kad ji specialiai šiai parodai sukurtų naujas drobes su miesto motyvais. Yra ir daugiau autorių, kurie specialiai tapė šiai parodai, dėja jų drobė nebuvo pakabintos, nes reikėjo pakabinti bet kokias kitas, visai su parodą nesusijusias drobes.
Dar yra viena principinė problema - jei parodos tikslas yra atskleisti Vilniaus tapytojų raidą, nors ir suneštinę, kodėl parodoje dalyvauja visi, kas nori... visai net ne tapytojai. Labai geras grafikas Rytis Valantinas į miesto temos parodą atnešė dvi drobeles, vaizduojančios Graikijos peizažą, ir jos, aišku, tiko šioje parodoje. Kyla natūralus įtarimas, ar galerijos rūpestingoji direktorė D.Tomkutė, pati būdama grafikė, kviečiasi savo gildijos dailininkus?
Prieš parodos atidarymą, kalbėjausi aš su dailininku Artūru Šlipavičiumi (Šlipu) ir prie mūsų priėjusi galerijos direktorė pasiteisino ir apsidraudė, kad mano ir Šlipo po vieną drobę atmetė, nes tikrai nėra pakankamai vietos. Nenustebino toks požiūris, nes kiek kartų jau yra taip buvę, kad „komisija“ išeksponuoja, o direktorė perkabina arba net visai nukabina, kaip ji pati nori. Nors ši galerija yra LDS, o ne jos privati valda, todėl toks elgesys negali būti toleruojamas.
Pateikdami tokią suklimpusią parodą, mes tik kvailiname žiūrovus, nuvertiname pačią tapybą ir patį vaizduojamąjį meną, o protingi žmonės, kaip literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė, savo šio mėnesio naujame tekste rašo, kad „geras piešėjas yra beveik toks pats retas atvejis kaip ir adekvačiai dailės vyksmus išdėstantis dailininkas!“
Garbios kritikės žodžiai gal tiktų kelrodžiu tikrajam profesionaliajam susivokimui ir skatintų mus daugiau skaitytis su mūsų veiklos realumo pagrindais.
Baigdamas skubu reziumuoti, - žmogaus aukščiausia vertybė yra mąstymas, ir jis teikia gebėjimą išsiaiškinti. Neabejotinai, kad ir tokioje siaubo naktyje tebespindi žvaigždės danguje. Šiandieniniame, tikrai prieštaringame gyvenime pats pasigendu tikslingų ir teisingų atsakymų, kodėl pas mus susidarė tokia situacija, tad ir drįstu viešai klausti - Kas gali man atsakyti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!