Apžiūros metu chirurgui paaiškinau, kad žaisdamas futbolą pajutau stiprų skausmą, lyg kas būtų įspyręs, nors šalimais nieko nebuvo. Apie 10 min dėl skausmo nuo pėdos iki kelio negalėjau valdyti kojos, o vėliau šiaip ne taip keturiomis pavyko palikti aikštę ir grįžti namo. Kadangi sportuoju seniai ir dar panašios traumos nebuvau patyręs, paprašiau ištirti, kas galėjo atsitikti.
Išklausęs mano paaiškinimų, gydytojas vizualiai apžiūrėjo mano koją, paaiškino, kad nieko rimto neatsitiko - trūko tik blauzdos raumens skaidulos ir kojos skausmas maždaug po 2-3 savaičių praeis, išrašė receptą tepalui „Fastum Gel“ ir vaistams „Nemezil“ bei pasiteiravo, ar man reikalingos nedarbingumo atostogos. Kadangi patikėjau gydytoju, kad mano patirta trauma nerimta - nedarbingumo lapelio atsisakiau.
Deja, net praėjus 2 mėn. dešinėje kojoje, kuri patyrė traumą, skausmas judant taip ir ne praėjo, o be to ties kulnu susidarė kažkoks sukietėjimas. Dėl to aš 2010-02-04 vėl kreipiausi į gydymo įstaigą, kad būtų nustatyta, kokią traumą aš visgi patyriau. Šeimos gydytoja, apžiūrėjusi mane, 2010-02-08 apžiūrai nukreipė pas traumatologą, kuris po apžiūros išrašė nukreipimą konsultacijai į VGPVL, kur man buvo paaiškinta, kad tiksliems tyrimams reigalinga atlikti magnetinio rezonanso tyrimus.
Planine tvarka Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje 2010-04-16 man buvo atlikti dešinės čiurnos magnetinio rezonanso tyrimai, kurie nustatė, kad man dešinėje kojoje dalinai (beveik pilnai) plyšusi Achilo sausgyslė. Su šių tyrimų rezultatais kreipiausi į VU ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrių, kur man buvo paaiškinta, kad norint atstatyti kojos funkcionalumą, būtina atlikti plastinę Achilo sausgyslės operaciją, nes tinkamas laikas paprastai operacijai jau praėjo, t.y. tokia operacija galima tik iki 2-3 mėn. nuo traumos patyrimo momento.
2010-05-25 VU ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje man buvo atlikta dešinės blauzdos operacija, po kurios tolimesnis blauzdos gydymas ir reabilitacija užtruko iki 2010-09-28, nors patirtos traumos padariniai žymiai juntami iki šiol.
Vadovaujantis LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, „kiekvienam pacientui turi būti suteikta kokybiška sveikatos priežiūra“ (3 str. 1 d.) bei „Pacientas turi teisę teisė į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą (13 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad iš aukščiau išdėstytos informacijos yra matyti, kad man suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos (paskirtas gydymas) buvo nekokybiškos, netinkamos (t.y. netinkamai diagnozuota patirta trauma, skirtas netinkamas gydymas ir t.t.), dėl ko mano gydymas užtruko, aš patyriau didelius tiek moralinius (skausmas, nedarbingumas ir pan.) tiek materialinius nuostolius (vizitai pas gydytojus, tyrimai, vaistai, kelionės, neuždirbti pinigai nedarbingumo laikotarpiu ir pan.), todėl 2011 m. kovo 1 d., o vėliau dar ne kartą, kreipiausi į Šeškinės polikliniką, prašydamas atlikti tyrimą, įvertinti padarytą žalą bei pateikti man išvadas.
Vietoj deramo šio atvejo ištyrimo, gavau kelis raštus iš Šeškinės poliklinikos, iš kurių supratau, kad ši įstaiga niekaip mano patirtos žalos kompensuoti nesiruošia, kaip pagrindą pateikdama mano ligos istorijos kopijas, kuriose dviejose vietose yra matyti akivaizdūs ligos istorijos prirašymai, kurių esmė, jog aš atsisakiau gydymo šio poliklinikoje. Tokiu būdu aš ne tik Šeškinės poliklinikoje negavau tinkamo gydymo, bet ši įstaiga užkerta man kelią teisinėmis priemonėmis gauti kompensaciją dėl nekokybiškai suteiktų medicinos paslaugų šioje įstaigoje.
Deja, šios įstaigos medikai, darydami tokius įrašus, turbūt nežinojo, kad esu 2010-09-28 pasidaręs savo medicininės istorijos kopijas (kopijas turiu), kur tų įrašų nėra. Kadangi tai yra akivaizdus dokumentų klastojimas, 2011-12-23 d. į Valstybinės medicininio audito inspekciją prie sveikatos apsaugos ministerijos parašiau skundą, kad ši ištirtų šį įvykį bei deramai ištirtų atitinkamų šios poliklinikos asmenų (tiek mane gydžiusius medikus, tiek medicininį auditą atlikusį šios poliklinikos auditorių, nes tikrai nebe jo žinios įvyko dokumentų klastojimas, bei kt. asmenis) veiksmus bei spręstų klausimą apie jų tinkamumą dirbti atitinkamą darbą.
2012 m. sausio 20 d. iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau Tarnyba) gavau 2012-01-19 d. paruoštą raštą Nr.D2-461-(1.20.), kuriame nurodyta, kad įstaiga 2012-01-04 gavo ir užregistravo mano 2011-12-23 d. skundą.
Šiame rašte nurodyta, kad „...skundas neatitinka Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio ir Aprašo 13.2., 13.3 ir 13.5 punktų reikalavimų: nesikreipėte į asmens sveikatos priežiūros įstaigą su skundu, Tarnybai nepateikėte paciento tapatybę įrodančio dokumento bei pacientą atstovavimą patvirtinančio dokumento arba kopijų, patvirtintų įstatymų nustatyta tvarka“. Dėl šių priežasčių mano skundas paliekamas nenagrinėtinu.
Mane tai nustebino, nes aš niekada su jokiu skundu į šią įstaigą nesikreipiau, todėl 2012-01-21 kreipiausi į šią įstaigą su prašymu, kuriame prašiau mane informuoti kaip, kodėl ir kokiu tikslu, nurodant teisinį pagrindą, mano 2011-12-23 d. skundas, adresuotas Valstybinės medicininio audito inspekcijai prie sveikatos apsaugos ministerijos, pateko į Tarnybą. Į šį raštą tikėjausi gauti išsamų atsakymą, ar ši įstaiga kompetentinga nagrinėti tokius kaip mano atvejus, jei ne, tai kodėl ir į kokią instanciją turėčiau kreiptis.
2012-01-02 iš Tarnybos gavau tik vėl tos pačios darbuotojos biurokratinio turinio raštą Nr.D2-1002-(1.20.), kuris beveik identiškas (tiksliau kopija) ankstesniam jos ruoštam raštui Nr.D2-461-(1.20.), nes jame vėl tik išdėstytos tos pačios tezės, kodėl mano 2011-12-23 d. skundas, vis dėlto, nebus nagrinėjamas.
Supratęs, kad pakliuvau į užburtą ratą, 2012-02-03 surinkęs visų turimų raštų kopijas, asmeniškai įteikiau dar vieną pareiškimą į Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą, kurio tyrimo rezultato dabar laukiu.
Kalbant apie Tarnybos veiklą, iškilo įdomus faktas, kaip sutvarkytas šios Tarnybos darbas, tiriant asmenų pareiškimus ar skundus - jei kreipiesi paštu, turi pateikti paciento tapatybę įrodančio dokumento bei pacientui atstovaujančio dokumento arba kopijų, patvirtinančių įstatymų nustatyta tvarka (notaro ar jus atstovaujančio advokato).
Gerai žmogau, jei esi vilnietis, kad būtų pigiau, greičiau ir mažiau vargo su notarais ar advokatais, sėsi į visuomeninį transportą ir nuvažiuosi kaip nors į Žalgirio gatvę, kur įsikūrusi Tarnyba. Bet jei gyveni, tarkim Nemenčinėje, kur nėra nei notaro, nei advokato? Gaunasi, taip, kad nori - nenori, bet aplankyti Vilnių turėsi, nes kitaip tavo skundų Tarnyba nepriims. Turbūt ne vienas pilietis, susidūręs su tokia padėtim ir nenorėdamas prarasti savo laiko, pinigų bei tausodamas nervus, padarė išvadą, kad Lietuvoje teisybės nėra ko ieškoti ir nusispjauna į visą reikalą.
Užbaigdamas laišką, norėčiau užduoti retorinį klausimą: ar Lietuvoje įmanoma įvesti tvarką medicinos srityje ir ką veikia medicinos įstaigų veiklą prižiūrinčios valdiškos institucijos?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!