Tačiau Europos mastu šiais metais atlikta pilotinė apklausa „Streso poveikio įvertinimas, palyginimas ir mokytojų psichosocialinių pavojų savo darbo vietoje vertinimas“ parodė tikrąją padėtį –  nusivylę darbu ir pervargę Lietuvos mokytojai pasirengę, progai pasitaikius, nedelsiant atsisakyti savo profesijos.   

Švietimo politikų nuostata dėl mokytojų streso, o tiksliau – visiškas šios problemos ignoravimas ir noras įtikinti, kad viskas yra gerai, man primena Antrojo pasaulinio karo pradžioje gestapo kurtus propagandinius filmukus apie koncentracijos stovyklas, kur žmonėms sudarytos neva puikios sąlygos. Tačiau visų čia pakliuvusių anksčiau ar vėliau laukė tas pats likimas. Kas laukia mūsų mokytojų? Ar jų likimas taip pat nulemtas?

Atsakyti į šiuos klausimus gali padėti ETUCE projekto „Stresas darbe“  įgyvendinimo metu  atlikta apklausa, kurią Lietuvoje koordinavo Lietuvos švietimo profesinė sąjunga. Iš viso minėtoje apklausoje dalyvavo mokytojai iš 700 Europos mokyklų, iš jų ir mokytojai iš 15 skirtingų Lietuvos miestų ir rajonų. Tyrimo rezultatai profesinei sąjungai padėjo aiškiau suvokti mokytojų streso darbe problemą ir jos mastą. 

Projekto baigiamojo etapo rezultatų pristatymas vyko 2011 m. lapkričio 17-18 d. Berlyne. Vertinant bendrą visų Europos Sąjungos šalių mokytojų situaciją ir lyginant ją su Lietuvos, tenka konstatuoti, kad Lietuvos situacija atrodo grėsmingai. 

Pirmaujame Europoje (beveik dvigubai lenkiant vidurkį) pagal nesaugiai darbe besijaučiančių mokytojų skaičių: net 54 proc. Lietuvos mokytojų gyvena nuolatinėje įtampoje, jaučiasi nesaugūs. Kaip rodo tyrimas, susikaupusias neigiamas emocijas mokytojai išlieja ne darbe, o namuose ir kitur. 59 proc. mūsų mokytojų apklausoje pareiškė, kad jų darbo krūvis pernelyg didelis. Net 74 proc. mokytojų mano, kad per didelis ir jų emocinis krūvis, 67 proc. (aukščiausias rodiklis ES) yra priversti slėpti savo emocijas, o 57 proc. apklaustųjų mokytojų įsitikinę, kad pusiausvyros tarp jų darbo ir privataus gyvenimo nėra.

Tad galima teigti, jog Lietuvos mokytojams tenkantis didelis darbo ir emocinis krūvis ne tik sukelia daugiausiai streso, bet daro ir didelę neigiamą įtaką jų asmeniniam, privačiam gyvenimui, jų šeimoms ir, be abejo, visuomenei. 61 proc. apklaustųjų mano, kad mokytojams keliama per daug reikalavimų.

48 proc. mokytojų pažymėjo, jog darbo metu jaučia garso - balso įtampą, jie kenčia nuo nuolatinio triukšmo – dar vieno kasdieninį stresą keliančio faktoriaus, dėl kurio atsiranda papildomas nerimas, dirglumas ir įtampa, didėja nuovargis ir mažėja darbo efektyvumas.

Mokslininkai sako, kad nuolatinė stresinė situacija sukelia organizme reakciją „kovok arba bėk“, tad, išeikvojus jėgas kovai, belieka tik palikti darbą. Tą parodė ir tyrimo rezultatai: nors 62 proc. Lietuvos mokytojų jaučia stiprų įsipareigojimą darbui, tačiau 26 proc. pasiryžę tuoj pat išeiti iš darbo. Čia mus lenkia tik Didžioji Britanija (35 proc.).

Nustebino ir tai, kad tarp 30 šalių Lietuvos mokytojai yra antroje vietoje (po Graikijos) dėl mobingo. Mobingas apibūdinamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko vienam asmeniui. Tačiau mobingas taip pat yra nuslėpta, neteikiama darbui reikalinga informacija, apkalbos. Net 36 proc. apklaustųjų pažymėjo mobingą, kaip vieną iš stresą sukeliančių veiksnių. Kokios darbo kokybės, kūrybiškumo, produktyvumo galima tikėtis, kai žmonės gyvena bijodami, nėra tikri dėl savo ateities ir  rūpinasi ne darbo reikalais, o asmeniniu išgyvenimu?

Palyginus su ankstesniais tyrimais, susijusiais su mokytojų patiriamu stresu darbe (2005 m.), situacija Lietuvoje gerokai pablogėjo. Ir tai yra ne vien ekonominės krizės nulemtas veiksnys. Didžiausią įtaką Lietuvos mokytojų streso augimui turi naujų ir vis nerealesnių reikalavimų mokytojui augimo faktorius. Šalia įvardijamas paramos ir supratimo iš daugelio vadovų bei tėvų trūkumas, o iš švietimo politikos – visiškas mokytojų nuomonės ignoravimas. Jei 2005 metais mažiausią stresą kėlę darbo aspektai buvo „psichologinis klimatas mokykloje“ (santykiai su administracija, kitais mokytojais ir pan.), tai naujausios apklausos rezultatai parodė, kad kas antras mokytojas (46 proc.) nepatenkintas mokyklos lyderyste. Vadovų ir švietimo politikų nepasitikėjimas mokytojais taip pat kelia įtampą. 

Mokytojų stresą darbe sukelia nuolatiniai ugdymo sistemos pokyčiai, didžiulė atsakomybė, neapibrėžtos ir nuolat kintančios užduotys, nesubalansuotos mokinių ir mokytojų teisės bei pareigos. Todėl mokytojų ligos dėl su darbu susijusiu stresu, įskaitant onkologinius ir kardiologinius susirgimus, psichinius sutrikimus, – nevaldomos, nenuspėjamos, pražūtingos kaip viesulas, tampa vis dažnesniu reiškiniu. Tyrėjai pabrėžia, jog mokytojų patiriamas stresas susijęs su jų nepasitenkinimu savo darbu. Kuo didesnį stresą mokytojams kelia įvairūs jų darbo aspektai, tuo jie mažiau patenkinti savo darbu.

Manau, kad labiausiai kenčia motyvuoti ir įsipareigoję mokytojai, kurie itin sąžiningai atlieka savo pareigas, kad ir kiek iš jų būtų reikalaujama, – būtent jie patiria daugiausiai streso. Paradoksalu, bet ligos dažniau užklumpa juos todėl, kad jie pareigingiausiai rūpinasi savo mokiniais. Vidutiniškas mokytojas, atrodo, turi mažiau sveikatos bėdų, nes daugiau rūpinasi savo asmenine gerove nei mokinių problemomis. Ir tai ne tik mano nuomonė – tą patvirtina įvairūs tarptautiniai tyrimai. Tad neabejotinai švietimo sistema dažniausiai praranda geriausius.

Ar pagrindinio švietimo darbdavio – ŠMM, mokyklų steigėjų – savivaldybių, tiesioginių švietimo įstaigų vadovų, kurie neabejotinai žino apie šią problemą, planuose yra apgalvotų, sutartų, nuo perdegimo sindromo, nuo streso sukeltų ligų mokytojus apsaugančių ir todėl ekonomiškai pagrįstų, skatinančių saugias ir sveikas darbo sąlygas bei streso mažinimą, priemonių? Deja.

Man tokia situacija labai panaši į gydytojo diagnozę: „sergate nuolat progresuojančia, nepagydoma liga ir vaistų jai gydyti nėra“. Visa mūsų šalies švietimo politika nukreipta į mokytojų išnaudojimą, visiškai ignoruojant žmogiškąjį aspektą. Mokytojas visuose planuose ir reformų dokumentuose – tik sraigtelis, turintis užtikrinti aukštą darbo kokybę, vaikų saugumą, ugdymo organizavimą, planų vykdymą ir pan. 

Lietuvos valstybinis psichikos sveikatos centras pažymi, kad stresas darbe pripažįstamas kenksmingu darbo aplinkos veiksniu, tokiu pat kaip triukšmas, vibracija, pavojingos cheminės medžiagos. Stresas neigiamai veikia darbo kokybę, kenkia sveikatai ir galiausiai sukelia sunkiai pagydomas ligas, kurių gydymas yra brangus ir skaudžiai atsiliepia ekonomikai. Didžiojoje Britanijoje streso darbe kaštai sudaro apie 3 proc. bendro vidaus produkto, neatvykimai į darbą dėl streso darbe sukeltų susirgimų per metus sudaro 40 milijonų darbo dienų (Stranks, 2005).

Europos Sąjungos mastu praradimai skaičiuojami dešimtimis milijardų. Be to, yra pastebėtas tiesioginis ryšys tarp pedagogo nerimo ir nerimastingo vaikų elgesio, vaikų susirgimų ir net savižudybių. Jei mes, pedagogai, patiriame stresą, kartu sukeliame jį ir savo ugdytiniams.

Kyla visai ne retorinis klausimas: kokią valstybės politiką švietimo darbuotojų saugos ir sveikatos srityje įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, kurios pagal įstatymus yra tiesiogiai atsakingos? Nustebsite sužinoję, jog jokios. Ką veikia šiuo klausimu Saugos ir sveikatos komisija prie LR Trišalės tarybos? Ogi nieko! Paskutinis šios komisijos protokolas patalpintas Trišalės tarybos tinklapyje prieš metus.

Tuo tarpu kitų ES šalių Vyriausybės puikiai supranta su mokytojų stresu susijusių problemų mastus bei svarbą ir deda pastangas joms spręsti. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Sveikatos ir saugos komitetas išskyrė švietimą kaip vieną iš penkių prioritetinių sektorių dėl streso darbo vietoje įveikimo. Yra ženklų, kad vykdoma politika bus sėkminga. Praėjusiais metais Didžiojoje Britanijoje buvo atliktos mokytojų apklausos dėl streso darbe, dėl darbo laiko, aktyviai veikia konsultavimo tarnyba, pedagogų paramos tinklas.

Tyrimo metu nustatyta, kad mokytojų ir dėstytojų faktinis laikas, skirtas darbui atlikti, per pastaruosius penkerius metus išaugo, kartu padidėjo ir profesinio susirgimo rizika. Dėl to vykdoma prevencinė politika: priėmus naujus įstatymus, mokytojai atlieka žymiai mažiau administravimo užduočių. Yra griežtai įstatymų nustatytos ribinės kolegų pavadavimo normos, kiekvienam mokytojui skiriama pakankamai laiko darbo pasirengimui ir t.t.

Vokietijoje veikia konsultavimo centrai, kur mokytojai gali gauti psichologinę ir įvairią kitą pagalbą. Mokyklų psichologai pirmiausia orientuojasi į mokytojus: veda seminarus, susijusius su darbo organizavimu, konfliktų ir mobingo prevencija ir kt. veiksniais, sukeliančiais stresą, vykdo streso monitoringą, teikia konsultacijas ir pan. Šiuo metu atskirų Vokietijos žemių švietimo ministerijos kompleksiškai vykdo prevencines programas pradedantiesiems mokytojams ir tiems, kurie dirba mokykloje 10 ir daugiau metų.

Įvairūs tyrimai rodo, jog stresas yra pagrindinė mokytojų su darbu susijusių ligų priežastis. Tai skaudžiai atsiliepia ir šalių ekonomikai. Kalbant apie depresiją, perdegimo sindromą, onkologines ligas ir savižudybes, mokytojavimas vertinamas kaip viena pavojingiausių profesijų, nes sukelia daugiausiai streso. 

Dėl šios priežasties daugelyje šalių mokytojai turi galimybę anksčiau išeiti į pensiją, jiems taikomos ir kitos (poilsinių kelionių, profilaktinių reabilitacijų sanatorijose ir kt.) lengvatos. 

Lietuvos valdžios palikti likimo valiai, neįvertinti, nusivylę mokytojai pasitaikius progai savo darbo vietą pasirengę keist į patrauklesnę. Daugelis Lietuvos mokytojų pastaruoju metu dirba „iš bėdos“ – juk reikia kažkaip išgyventi, sulaukti pensijos ar „prisidurti“ prie jos... Ar begali būti blogesnė situacija švietimo sistemai, kai jos pagrindinis kapitalas – mokytojai – gyvena ir dirba su tokia nuotaika?

Konstitucijos 48 str. 1 dalis teigia, kad „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“. Lietuvos švietimo profesinė sąjunga, remdamasi ES Tarybos 1989 m. birželio 12 d. „Direktyva dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo“ bei įvertinusi ETUCE atliktas apklausas dėl mokytojų patiriamo streso darbe rezultatų, kviečia švietimo darbdavius, taip pat ir Švietimo ir mokslo ministeriją, kartu su profesine sąjunga nedelsiant spręsti klausimą dėl mokytojų streso darbe priežasčių įvertinimo ir priemonių stresui išvengti parengimo.

LŠPS ragina Švietimo ir mokslo ministeriją pasirašyti susitarimą dėl streso įveikimo priemonių nustatymo mokytojų darbe, kad darbdaviai būtų teisiškai įpareigoti imtis priemonių darbo metu patiriamo streso įvertinimui. Susitarimai būtini ir savivaldybių lygmenyje.

Kiekvienas darbdavys turi būti įgalintas bendrauti su darbuotojais, jų atstovais, sudaryti darbuotojams galimybes patiems dalyvauti įvairiose darbų saugos, darbo psichologinio klimato gerinimo iniciatyvose. Drauge nustačius darbe kylančios įtampos priežastis, darbuotojai su darbdaviais galėtų daug veiksmingiau tas priežastis šalinti.

Viskas yra įmanoma. Tik aiškiai ir garsiai įvardinkime, ko siekiame ir norime: ar, kaip skelbia ministras, greičiau atsikratyti pensijinio amžiaus ir „pavargusių“ mokytojų, ar drauge kurti mokyklą, kurioje mokiniai, mokytojai yra saugūs, jaučiasi pilnaverčiais žmonėmis, kurie mokosi gyventi, bendradarbiauti, kurti atvirą, pilietišką, teisingą ir darnią visuomenę.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė sekretorė Tatjana Babrauskienė

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!