Vilniuje vyko ESBO konferencija. Turintieji teisę pasisakyti aukština lygybę ir demokratiją, naudodami subtilią panegiriką. Žmogų su fantazija iš karto apima noras tuos teiginius patikrinti. Lygybės idėja labai graži ir jau daugybę metų gvildenama filosofų ir filosofinių teorijų taikytojų praktikoje. Taigi akivaizdu, kad visi žmonės gimsta nuogi ir gyvena kaip unikalūs individai, turintys vienodas prigimtines teises.
Iš istorijos žinome, kad pasaulyje buvo daug neteisybės skirstant žmones į grupes pagal akivaizdžius fiziologinius skirtumus - moteris ir vyrus, baltus, juodus ir geltonus, jaunus ir senus. Dar daugiau neteisybės buvo skirstant žmones pagal neakivaizdžius skirtumus - tikėjimą, seksualinę orientaciją, priklausomybę politinei partijai.
Šiuolaikinės demokratinės santvarkos stengiasi užtikrinti vienodas teises visiems žmonėms, nepaisant jų fiziologinių ar nefiziologinių skirtumų. Bėda ta, kad nepastebime tam tikrų svarbių, bet nekvestionuojamų, archaiškų papročių, kurie trukdo užtikrinti lygybės principo galiojimą šiuolaikinėse visuomenėse. Apie nelygybę lyties, spalvos, religijos, amžiaus ar seksualinės orientacijos atžvilgiu bent jau yra kalbama. Negana to, teigiama, kad teisiškai yra užtikrinama visų visuomenės grupių lygybė. Taip pat teigiama, kad visi turi vienodas teises teismuose, visi turi teisę balsuoti ir rinkti valdžią, visi turi teisę būti renkami į valdžią.
Apsistokime ties balsavimo teise. Balsavimo teisę daugelyje valstybių turi asmenys, sulaukę 18 metų. Taigi, tai yra įstatymiškai įteisinta nelygybė. Didelė dalis individų, gyvenančių toje pačioje valstybėje ir po ta pačia saule, yra beteisiai, kuomet kalbama apie teisę rinkti valdžią, kuri sprendžia visos visuomenės likimą. O kas svarbiausia - būtent tiems, kurie neturi teisės balsuoti, priklauso ateitis.
Dažniausiai vieninteliai, kuriems vaikai rūpi ir kurie galėtų reprezentuoti jų nuomonę ir poreikius rinkimuose - yra jų tėvai ir seneliai. Žinoma, jeigu vaikas juos turi. Taip yra tik teoriškai, nes praktiškai žmogus yra egoistiškas individas, bei taip sutvertas, jog sprendimus priima nevalingai, atsiklausdamas tik savęs.
Homogeninėje visuomenėje su sveika reprodukcija, kur didžioji dauguma suaugusiųjų turi vaikų ir gyvus tėvus, didelio skirtumo nėra - vaikus reprezentuoja jų tėvai ir seneliai. Statistiškai teisingas atstovavimas pasidaro neįmanomas, kai kinta visuomenės struktūra - atsiranda labai daug bevaikių individų.
Pastebėta, kad kintant visuomenės struktūrai, didėja ir karų tikimybė. Pavyzdžiui, smarkiai pasikeitus santykiui tarp vyrų ir moterų skaičiaus, karas neišvengiamas. Turbūt neramumus lemia ir vaikų sumažėjimas. Demografiniai procesai vakarų civilizacijos valstybėse yra tikrai ne vaikų ir ne mūsų ateities naudai. Daugėja pensijinio amžiaus žmonių, mažėja gimstamumas, daugėja reprodukcinio amžiaus vienišų vyrų ir moterų, šeimos planuojamos vyresniame amžiuje. Populiarėja bevaikės šeimos idėja.
Dėl tokių priežasčių ir turime tokias kasdienines problemas, kaip be skausmo ir be didelio visuomenės nepasitenkinimo panaikinamas garantinis fondas, skirtas šelpti motinas, vienas auginančias vaikus ir neturinčias galimybių išsireikalauti, kad biologinis tėvas mokėtų alimentus. Arba su dideliu džiaugsmu sutinkama naujiena apie padidinamas pensijas.
Bijau, kad vaikai, kaip bet kokia kita mažuma, yra pasmerkti išnykti, jeigu negaus balsavimo teisės. Bėda ir ta, kad kuo ilgiau lauksime, tuo sunkiau bus tą balsavimo teisę suteikti, nes mažėjant vaikų, mažėja palaikymas tokio tipo reformai.
Kokia forma ta balso teisė būtų išreikšta, manau, yra antraeilis dalykas. Svarbiausia yra suvokti, kad nelygybė šioje srityje yra. Atėjus suvokimui, ateis ir vienoks ar kitoks, geresnis ar blogesnis sprendimas. Vienas iš būdų - vaiko balso teisę suteikti vaiko mamai iki jam sukaks 18.
Kita vertus, ši menka nelygybės problema išsispręs savaime, nes sklinda gandai, kad mokslininkai žada išrasti jaunystės eliksyrą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!