Jurijus Smoriginas yra unikalus baleto šokėjas, puikus choreografas ir plačios erudicijos baleto, ir apskritai šokio, žinovas. Maestro.... Kas apie jį taip atsiliepia? Ogi JIS PATS, taip, tiesiog jis pats save taip pristato. O kokia gi yra reali situacija? Paanalizuokime detaliau.

1. Taigi pirmiausia pažiūrėkime, ką J. Smoriginas yra pasiekęs kaip baleto šokėjas per 20 metų (1974-1994) darbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vajeeeei, pasirodo, visą savo karjerą jis šoko kordebalete (na, tai tiesiog baleto choras, jei sugretinti su opera), ir tai ne pirmosiose jo eilėse bei sukūrė keletą mažų vaidmenų nesudėtinguose baleto spektakliuose, pvz., Ragana balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Per 20 baleto šokėjo karjeros metų, t.y. standartinį baleto šokėjo stažą!!! Praktika rodo, kad jei baleto šokėjas yra talentingas, jis savo karjerą teatre dažniausiai pradeda kordebalete, o ją baigia į savo meninę biografiją įrašęs tokius vaidmenis kaip Bazilis „Don Kichote“, Džonas „Graike Zorboje“, Soloras „Bajaderėje“, Romeo „Romeo ir Džuljetoje“ ir t.t. Kitaip tariant, laikui bėgant, gabūs baleto šokėjai tampa pagrindinių vaidmenų atlikėjais, t. y. primarijais.

Vidutinių gabumų ir fizinių duomenų šokėjai tampa rimtesnių charakterinių vaidmenų atlikėjais, na, o tie, kuriems Dievas pagailėjo baleto solistui būtinų savybių, taip ir lieka kordebalete bei sukuria kelis nedidelius nesudėtingus vaidmenėlius. Jurijus Smoriginas, deja, priskiriamas šiai paskutiniajai kategorijai.

DELFI skaitytojas apie J.Smoriginą
Dėl to, kad leidi kirmėles iš burnos, pildamas jas už save talentingesniems ant galvos, tavo paties, vargšas žmogeli, lygis nekyla
Taigi bendra išvada yra tokia, kad jo, kaip baleto šokėjo, pasiekimai yra MINIMALŪS. Beje, jokiu būdu nereikia pagalvoti, kad kordebaleto šokėjai yra menkaverčiai, nereikšmingi baleto trupės nariai. Ne, taip nėra, be jokios abejonės kordebaletas atlieka nepaprastai svarbų vaidmenų baleto pastatymuose (apie daug informacijos, ir to čia įrodinėti tikrai nereikia). Tačiau kiekvienas baleto trupės (kaip ir bet kokio kito kolektyvo) narys turi jausti savo statusą ir jo rėmuose reprezentuoti atstovaujamą meno ar kitos veiklos sritį. Taigi, protingas žmogus netgi būdamas savo srities hierarchiškai žemiausioje grandyje (kordebaleto šokėju, jei kalbėsime apie baletą, ar sanitare, jei kalbėsime apie mediciną ir t.t.) sugebės ją reprezentuoti aukščiausiame lygyje. Tokiu būdu jis atskleis ir savo atstovaujamos grandies reikšmę (tarkim, kordebaleto vaidmenį baleto pastatymuose) ir savo paties profesionalumą. Tačiau kai toks artistėlis kaip J. Smoriginas pradeda kritikuoti ir žeminti tokius primarijus kaip Nerijus Juška, tai yra analogiška situacijai, kai slaugytojos padėjėja (sanitarė) imtų viešai kritikuoti, tarkime, visuotinai pripažinto kardiochirurgijos profesoriaus profesinį meistriškumą. Na, ne tas lygis, ne ta kategorija!!!

2. Taigi, išsiaiškinome, kad, kaip baleto šokėjo, Smorigino pasiekimai yra labai, labai jau riboti. Tačiau net ir blogiausias šokėjas gali tapti puikiausiu choreografu. Nagi nagi pažvelkime į J. Smorigino, kaip choreogafo, pasiekimus.

Klausantis jo kalbų, susidaro įspūdis, kad jis yra neeilinių gabumų, išskirtinis pasaulinio masto choreografas, kuriantis įsimintinas, neišdildomą įspūdį paliekančias šokio interpretacijas, kurios bus aukso raidėmis įrašytos į baleto istoriją. Bet, mielieji, tokio lygio choreografai suburia visame pasaulyje žinomas baleto trupes (pvz., Maurice’as Bejartas) arba dirba prestižiniuose teatruose (baleto atveju, tai būtų Maskvos Didysis teatras, Sankt Peterburgo Marijos teatras, Paryžiaus opera, Amerikos baleto teatras (dažniausiai savo pastatymus rodantis Metropolitan operoje Niujorke), Londono Karališkasis teatras, Vienos opera, Milano La Scala ir kt.). Tačiau vargu, ar šių teatrų vadovai iš vis žino apie tokį Jurijų Smoriginą. Teko matyti ne vieną jo sukurtą spektaklį (pvz., „Sulamita“, „Armidės paviljonas“, „Idiotas“, „Fedra“, Geiša“), ir tai yra vidutinio meninio lygio, jokiais unikaliais choreografiniais sprendimais nepasižymintys pastatymai (žinoma, tai mano asmeninė subjektyvi nuomonė, tačiau J. Smorigino tarptautinis statusas rodo, kad ji nėra toli nuo realybės).

Vieną kartą pažiūrėjęs tokį spektaklį daugelis, ko gero, antrą kartą į jį nebeitų, tuo tarpu kai į tikrai gerus baleto pastatymus norisi eiti keletą, o kartais net keliolika, kartų. Sakysite, kas čia pastebės, kad ir labai talentingą, choreografą iš tokios mažos šalies kaip Lietuva, tačiau tokius menininkus kaip, pvz., Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius tai pastebėjo. Vadinasi, jei talentas neeilinis, jis nelieka nepastebėtas, kad ir kur bebūtų. Taigi bendra išvada kokia? Turbūt tokia, kad J. Smoriginas, kaip choreografas, yra eilinis tarp eilinių, nors ir vadinantis save Dievu, ko, beje, neteko girdėti iš tikrai pripažintų talentų, pvz., Eimunto Nekrošiaus, Violetos Urmanavičiūtės (už juos kalba jų darbai, pasiekimai).

3. Na ką, kaip šokėjas J. Smoriginas nepasiekė nieko, choreografas irgi tik toks, kokių pasaulyje yra dešimtys, gal net šimtai, tūkstančių. Tačiau gal jis išskirtinis šokio ekspertas, vertintojas, kritikas? Deja deja, ir vėl ne. Geriausia, ką J. Smoriginas moka, tai įžeidinėti, užgaulioti ir žeminti. O tai nuo objektyvaus ir profesionalaus vertinimo skiriasi kaip diena nuo nakties. Apskritai, meno vertinimas, kritika yra labai subtilus dalykas. Talentingas vertintojas turi sugebėti pateikti tam tikrus trūkumus ar netikslumus taip, kad jie būtų aiškūs ir atlikėjui, ir žiūrovui, tačiau nemenkintų atlikėjo, o tarsi nurodytų jam gaires, kur, pasak vertintojo, dar yra erdvės tobulėjimui, kuria kryptimi jis turi eiti. O iškonevekti gali turbūt kiekvienas gerai įšilęs pakelės alubario lankytojas. Tam talento nereikia.

Taigi, detaliau paanalizavus situaciją paaiškėja, kad Jurijus Smoriginas šokio srityje, ko gero, apskritai yra nereikšminga asmenybė. BET!!! Jis nori būti virtuozu, Maestro. Liūdniausia yra tai, kad norai ne visada sutampa su galimybėmis. Protingi ir savikritiški žmonės su tuo susitaiko ir ieško (o jei ieško, tai ir randa) įvairių kitų būdų, kur gali kuo puikiausiai save realizuoti. Na, o nevisavertiškumo kompleksą turintys ir ribotų galimybių asmenys ima save dirbtinai aukštinti. Bet kaip tai padaryti, kai pats esi labai žemai? Ogi žeminant kitus. Tokiu būdu nevisavertiškumo kankinamas žmogelis tarsi tampa aukštesniu, reikšmingesniu. Bet iš tikrųjų, tai tėra tik iliuzija, juk dėl to, kad leidi kirmėles iš burnos, pildamas jas už save talentingesniems ant galvos, tavo paties, vargšas žmogeli, lygis nekyla, o tų, kuriuos tu žemini, lygis taip pat nežemėja, tu tik tuo momentu pats sau susikuri (na, ir kitiems laikinai sukuri) iškreiptą vaizdą, kuris po tam tikro laiko neišvengiamai išsisklaido.

Taigi kritikuoti tų, kurie yra savo srities meistrai (pvz., N. Juškos, E. Daniūtės) Jurijus Smoriginas neturi potencijos, o vertinti neprofesionalų (kurie bando pažinti šokio meną) jis net neturi teisės, nes sukuria jiems iškreiptą vaizdą apie šokio suvokimą ir jo vertinimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!