JAV delegacijos vadovas M. K. Teiloras pareiškė, kad JAV jau priėmė 27 370 žmonių ir nekeis savo imigracinės politikos bei nesitiki to iš kitų, nes nė viena šalis neturi patirti sunkumų, sukeliamų imigracijos. Tik Dominikos Respublika pasiūlė priimti 100 tūkst. žydų, bet po konsultacijų su amerikiečiais, savo pasiūlymą atsiėmė. Nacių persekiojami žydai pirmiausia tikėjosi pagalbos iš JAV. Ruzveltą laikė demokratu, bet jis ruošėsi artėjantiems rinkimams trečiajai kadencijai ir nenorėjo rizikuoti, žinodamas antisemitines nuotaikas savo šalyje.
Britų delegacijos vadovas lordas Vintertonas nė žodžiu neužsiminė apie galimybę priimti žydus į jų istorinę Tėvynę - Palestiną. Juk ten Sueco kanalas - kelias į Indiją ir kitas kolonijas, jiems nebuvo reikalingi žydai, nes arabais buvo lengviau manipuliuoti.
Atėjus Hitleriui į valdžią, britai praktiškai užšaldė savo įstatymais numatytą 75 tūkst. imigrantų kvotą 5 metų laikotarpiui, kuo galėtų pasinaudoti nacių persekiotieji.
Kai kurių Europos šalių atstovai tvirtino, kad ir taip nemažai pagelbėjo žydams. Didelės viltys sietos su Kanada, Australija, Brazilija ir kitomis, turinčiomis daug neapgyvendintų plotų, šalimis. Kai kurie kuluaruose atvirai prisipažindavo nenorintys Europos „žmogiškųjų atmatų“. Žydų atstovui Ch. Veicmanui nebuvo leista pasisakyti. Konferencija apsiribojo tuščiomis rezoliucijomis, bergždžiomis derybomis su nacių Vyriausybe, kad žydai emigruodami galėtų išsivežti nors dalį turto. Priimtas tarptautinis nutarimas dėl galimybės pabėgėliams kirsti sienas be pasų.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Į Berlyną išsiųsta telegrama, kurioje be kita ko sakoma: nė viena iš 32 šalių neginčija „vokiečių Vyriausybės teisinių priemonių savo kai kurių piliečių atžvilgiu“, o jau kitą dieną „Danciger forposten“ rašė: „Mes matome, kad žydų gailima tik tiek, kiek tai padeda piktybiškai propagandai prieš Vokietiją... Štai kodėl ši konferencija pateisina vokišką politiką prieš žydus“. Aiškiau apie Eviano konferenciją ir nepasakysi. Dėsninga, kad po to sekė Krištolinės nakties pogromai, vėliau lageriai, dar vėliau ir dujų kameros.
Sutinku, kad žydai - išrinktoji tauta. Dievas ją išrinko iš kitų tautų išbandymui, kiek tauta gali ištverti melo, neapykantos, pažeminimų, persekiojimų ir smurto. Dar 386 m. Jonas Auksaburnis aštuoniuose pamoksluose aršiai puolė žydus tikindamas, kad jie „niekuo ne geresni už kiaules ar ožius“. 638 m. Visuotinis Bažnyčios susirinkimas Tolede įsakė pakrikštyti visus Ispanijos žydus. 1313 m., vadovaujant Sevilijos arkivyskupui Martnezui, išžudyta 4 tūkst. žydų, o 25 tūkst. parduoti į vergiją. Prancūzija 1182-1394 m. ištrėmė žydus iš savo šalies. Ispanijos ir Portugalijos valdovai tai padarė šimtmečiu vėliau. Prasidėjus Kryžiaus žygiams, padažnėdavo žydų pogromai, didžiojo maro metais kunigams neilgai teko ieškoti kaltininkų - 1349 m. Strasbūre buvo sudeginti 2 tūkst. žydų.
Viduramžiais jie tremti iš atskirų miestų arba uždaryti į getus. Martinas Liuteris, nusivylęs, kad žydai nepriėmė naujai skelbiamo grynos Evangelijos mokymo, 1543 m. parašė „Apie žydus ir jų melus“, teigdamas: „Padegti jų sinagogas arba mokyklas, o kas liks nesudegę, užberti ir užkasti žemėmis, kad žmonės per amžius daugiau nematytų nei jų akmenų, nei išdagų. Ir visą tai reikia daryti mūsų Viešpaties ir krikščionybės garbei, kad Dievas matytų, jog mes esame krikščionys ir sąmoningai nepakentėme ir nepritarėme tokiam atviram melui apie Jo Sūnų, keikimui ir šmeižimui Jo ir Jo krikščionių... Taip pat reika griauti ir jų namus, nes jie juose daro tą patį, ką ir savo mokyklose... Ir atimti iš jų visas maldų knygas ir talmudus, iš kurių mokoma visų tų stabmeldžių melų, keiksmų ir šmeižimų... Grasinant prarasti gyvybę, uždrausti jiems pas mus mokyti, viešai Dievą garbinti, Jam dėkoti ir melstis“.
Kai Hitleris ėmėsi „galutinai spręsti žydų klausimo“ ir pradėjo naikinti visus Europos žydus, katalikų ir reformatų Bažnyčios nepritarė žydų naikinimui, tačiau jo ir nesukliudė. Buvo dvasininkų ir tikinčiųjų, kurie gelbėjo žydus, bet jų vadovai tylėjo. Kai kurie Vokietijos evangelikų dvasininkai parodė ypatingą uolumą skleisdami neapykantą žydams. Jonas Paulius II, 2000 m. lankydamasis Izraelyje, oficialiai pripažino Bažnyčios kaltę, o Benediktas XVI ragina kovoti prieš antisemitizmą.
Dar prieš pusę amžiaus nebuvo tokios tautos kaip palestiniečiai. Palestina - tai geografinis Artimųjų Rytų teritorijos, nuo Viduržemio jūros pakrantės iki abipus Jordano upės, pavadinimas, kildinamas iš filistiečių (hebrajų k. reiškia įsibraunantys) - tai „jūrų tautos“, manoma, išeivių iš Kretos, nesukūrusių valstybės uostų - gyvenviečių sąjunga. Biblijoje minimos žydų sugyvenimas ir kovos su filisiečiais. Nuo biblinių laikų ta žemė vadinta Kanaanu, Jėzaus Navino knygoje 1030 m. pr.m.e. randamas pavadinimas Izraelio sūnų žemė.
Izraelio klestėjimo laikas, valdant karaliams Sauliui, Dovydui ir Saliamonui, o pastarajam mirus, šalis skilo į dvi karalystes: šiaurinę - Izraelį ir pietinę - Judėją. Vėliau, 586 m.pr.m.e. išvaryti į Babilono nelaisvę, žydai grįžo apie 520 m.pr.m.e., atstatė Jeruzalės šventyklą, gyvendami savo nepriklausomoje Judėjos karalystėje iki 4 m.e. metų, kai Judėja tapo Romos imperijos Judėjos provincija. 135 m.e. metais Romos imperatorius Adrianas, numalšinęs Bar Kochbos vadovaujamą sukilimą, liepė šalį vadinti Palestina. Sugriauta Jeruzalės šventykla, daug žydų išžudyta. Nuo tada žydai išsibarstė po pasaulį, o šalis įgavo naują pavadinimą - Palestina.
Nors pirmą kartą žemes abipus Jordano Palestina pavadino Herodotas 6 am. pr.m.e., šis pavadinimas įsitvirtino tik vėlesniais amžiais, kai bizantišką periodą keitė arabų kalifatas (638-1099 m.), kryžiuočių valdymo periodas (1099-1516 m.), Osmanų imperija (1516-1917 m.) ir galop Britanijos mandatas (1917-1948 m.). Nors ir mažuma, žydai nuolatos gyveno Palestinoje, o nuo XIX am. pab. naujakuriai bangomis, ypač po eilinių pogromų (Rusijoje, vėliau Lenkijoje ir Vengrijoje ir galiausia nacių Vokietijoje), apsigyvendavo iš vietinių arabų pirktose žemėse. 1920 m. balandžio mėn. San Remo konferencijoje D. Britanija gavo leidimą valdyti Palestiną, ką 1922 m. liepos mėn. patvirtino Tautų Lyga.
Daug kam patogu užmiršti, kad teritorija, tuo metu vadinta Palestina, talpino ir žemes, kurias šiuo metu užima Jordanijos karalystė. Dar 1917 m. lapkričio 2 d. anglų vyriausybė paskelbė Balfūro deklaraciją, kurioje buvo pažadas padėti Palestinoje „sukurti žydų tautai nacionalinį židinį“.
1947 m. lapkričio 29 d. JTO priėmė Palestinos padalinimo planą (Generalinės asamblėjos rezoliucija Nr. 181), pagal kurį Palestinoje turi būti sukurtos dvi valstybės - arabų ir žydų. Po II Pasaulinio karo žydai sudarė apie 33 proc. Palestinos gyventojų. Jeruzalė, kurioje gyventojų daugumą sudarė žydai, buvo paskelbta tarptautiniu miestu, valdomu JTO, kad nekiltų konfliktas dėl jo statuso. Žydai planui pritarė, o Arabų valstybių lyga - ne. Trys ketvirtadaliai Palestinos teritorijos skirta arabams, dėl to dar 1946 m. susikūrė Transjordanijos (tai reiškia - už Jordano upės) valstybė, kiek vėliau pasivadinusi Jordanijos karalyste, likusioje dalyje 1948 m. gegužės 14 d. įkurtas Izraelis.
Kitą dieną prasidėjo karas, kai septynios arabų valstybės (Egiptas, Sirija, Libanas, Jordanija, Saudo Arabija, Irakas ir Jemenas) užpuolė naujai susikūrusį „okupantą“ Izraelį. Po metus trukusių kovų, paskelbtos paliaubos. Jordanija užėmė (okupavo) žemes, kurios dabar vadinamos Vakariniu krantu ir Vakarine Jeruzale, Egiptas užėmė Gazą. 1967 m. po taip vadinamo šešiadienio karo, visą anglų mandato žydams skirtą (JTO Gen. asamblėjos patvirtintą) teritoriją kontroliuoja Izraelis (likusią 78 proc. mandatinės teritorijos Britanija atidavė arabams). Taigi tie 22 nuošimčiai teisėtos žydų teritorijos, kurios dalį (Vakarų krantą ir Vakarų Jeruzalę) Jordanija užgrobė ir laikė 19 metų iki 1967 m., kai Izraelis susigrąžino teisėtai jiems priklausančias žemes, tai jau vadinama okupacija.
Vyresni Lietuvos žmonės dar prisimena gebelsinę Sovietų Sąjungos propagandą (kuo grubesnis melas, tuo įtikinamesnis) ir nepamirškim Vakarų pragmatiškumo (arabų juodasis auksas) ir, nebūkim naivūs, sumažėjęs, bet nedingęs sujungiantis net priešingas vertybes išpažįstančius – antisemitizmas. Kodėl tarptautinė bendrija nekalba apie 1 mln. žydų pabėgėlių (jie tapo Izraelio piliečiais), kuriuos po Izraelio valstybės įkūrimo išmetė Irakas, Libija, Jemenas, Marokas ir kitos arabiškos šalys? Tuo tarpu apie 70 proc. palestiniečių gavo Jordanijos pilietybę, likę 30 proc. vadinami pabėgėliai. Kas trukdė palestiniečiams per minėtus 19 metų sukurti Palestinos valstybę? Kodėl Jordanijos karalius Huseinas tą dalį ekstremistinių pabėgėlių, vadovaujamų Sovietų Sąjungos finansuoto teroristo Arafato, nuodijo dujomis, o kai jie persikėlė į Siriją ar Libaną, kildavo pjautynės?
Ar daugelis Lietuvoje žino, kad dešimtys tūkstančių nacių lageriuose stebuklingai likusių gyvų žydų dar 3 metus, jau pasibaigus karui, dar buvo sąjungininkų laikomi tuose pačiuose lageriuose, nes... (dažnai, net neturėdami pasirinkimo, be skatiko, vieniši – artimieji išžudyti) norėjo gyventi Palestinoje. Jų neguodė perspektyva grįžti į šalis, kurios juos išdavė ir pardavė arba pakliūti į gulagus Sovietų Sąjungoje. Britų laivynas iki 1948 m. neleido žydų bendruomenių pinigais samdytų laivų su gyvuoju konclagerių kroviniu prisišvartuoti Palestinoje, vėl grąžindavo į lagerius. Pritarčiau izraeliečio minčiai, kad „geriau, nekenčiamiems viso pasaulio, turėti stiprų Izraelį, negu visų mylimą Aušvicą“. Žydai gerai žino savo istoriją ir, matyt, turi pagrindo nepasitikėti pasaulio bendruomene, kur daugiau pragmatizmo, negu moralumo.
Mums pasisekė, kad Lietuvos karalius Gediminas dar prieš beveik septynis šimtus metų atsikvietė žydus į Lietuvą. Galime didžiuotis, kad visą tą laiką iki Antrojo pasaulinio karo (deja, prisidėjome prie dviejų geniotų šizofrenikų sukurstytos beprotybės) Lietuvoje šimtmečius kaimyniškai sugyveno lietuviai su žydais.
Negalėjome vieni kitų neveikti, netgi kažkiek supanašėti. Tos savybės, dėl kurių žydai yra stiprūs (kūrybiškumas, užsispyrimas ir lankstumas, susiklausymas ir tvirtas nuomonės turėjimas, gili pagarba tradicijai ir novatoriškumas, o svarbiausia - netgi biologine prasme savybė – mokėjimas prisitaikyti) nesvetimos ir mums. Tik, neduok Dieve, matyt, per mažai kentėjom, kad trūksta susiklausymo, santalkos ir - svarbiausia – neretai savigarbos.
Nuvylė kai kurių gerbiamų Lietuvoje žmonių, kurių neįtarsi antisemitizmu, nuomonių dėl detalių gausoje, vartojamos klišės – Izraelis okupantas, ypač pastaruoju laiku, kai Lietuvos atstovas balsavo prieš palestiniečių dalyvavimą UNESCO. Ne žydus aš ginu (jie patys išspręs savo problemas), man rūpi lietuviai, ypač ta dalis tautiečių, kurie išgirdę, kad reikia smaugt, trypt, žudyt žydus ir dviratininkus, nuoširdžiai nusistebi - už ką gi dviratininkus?
Kiekviena tauta turi teisę į valstybingumą, taigi ir palestiniečiai. Tik, kad palestinietis tiek pat skiriasi nuo jordaniečio, kaip suvalkietis nuo dzūko. Galų gale, nesvarbu pavadinimas. Laikyti save palestiniečiais yra jų teisė.
Apie 1 mln. arabų gyvena Izraelyje ir yra santykinai lojalūs, kiti teisiškai Izraeliui priklausančioje žemėje turi savivaldą (Vakarų krante ir Gazoje). Praėjus daugiau nei 60 metų Izraelis, nepaisant nedraugiškų valstybių apsupties, būdamas nuolatinėje karinėje parengtyje, yra demokratiška valstybė, o palestiniečių jau kelios kartos tebegyvena idėja nustumti žydus į jūrą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!