Štai, pavyzdžiui, Mantas Adomėnas pareiškė, kad Konstitucinis Teismas padarė nusikaltimą prieš tautą, paskelbdamas šeimos apibrėžimą nekonstitucišku ir suformuluodamas savąją konstitucinio šeimos apibrėžimo interpretaciją. Buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris savo ruožtu apkaltino M. Adomėną besijaučiantį svarbesniu už pačią Konstituciją.
Kol stebi tokią viešą diskusiją, natūraliai iškyla klausimas, ar neįmanoma pamėginti objektyviai įvertinti situaciją, pasverti argumentus ir kontraargumentus, ir pamėginti susitarti? Štai nors Manto Adomėno argumentai tikrai yra kur kas objektyvesni ir svaresni, reikia nepamiršti, kad įstatymo projektas buvo pateiktas Konstituciniam Teismui svarstyti ne jo paties iniciatyva, o kitų Seimo narių. Tad galbūt reikalingas kompromisas?
O štai čia mūsų valstybės valdininkai suserga savotišku „Edipo kompleksu“. Kai lyg maži vaikai ima peštis norėdami įrodyti, kad jie yra daug svarbesni vienas už kitą mūsų didelėje darnioje šeimoje – Lietuvoje. Žinoma, įpakavę priekaištus ir patyčias į politinės etikos „normas“, leidžia sau daugiau nei turėtų. Bet iš kur šie nesutarimai? Tai, kad du skirtingi, tačiau vienodai svarbūs valstybės organai leidžia sau sukurti dvi skirtingas interpretacijas, gali reikšti tik du dalykus: arba kažkuri pusė yra itin šališka (štai, pavyzdžiui, Mantas Adomėnas atstovaudamas savo partijos interesams net ir negali būti nešališkas, jau vien pažvelgus į jo partijos pavadinimą (Tėvynės Sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai), arba tai, kad interpretuojamas objektas yra nepakankamai apibrėžtas (šitai leidžia Konstituciniam Teismui sukurti savo šeimos sampratą, kuri visiškai neprieštarauja mūsų Konstitucijai, tačiau argumentų Konstitucijoje, kad ji yra būtent tokia ir ne kitokia, taipogi stinga).
Norėjau pasakyti, kad šiuo atveju abi pusės yra teisios. Ir štai čia išryškėja viena opiausių mūsų valdininkų problemų: kompetencijos stygius. Normalioje teisinėje valstybėje būtų prisiminta, kad mūsų šalyje yra ne vienas tūkstantis sociologų – tiek kvalifikuotų, tiek ne, kurių darbas yra stebėti visuomenės tendencijas. Tai, ką mano E. Kūris nėra absoliuti tiesa. Tai, ką mano M. Adomėnas taipogi nėra absoliuti tiesa. Tai jau yra akivaizdu. O kai yra nežinia, kuris variantas teisingas, vadinasi reikia trečiojo, vadinamojo aukso viduriuko, kad visi būtų patenkinti.
Ir man labai apmaudu, kad M. Adomėnas drįsta plačiąjai visuomenei pareikšti, kad mūsų tautai nebūdingos liberalios pažiūros: „Ir kita vertus – ar interpretuodamas Konstituciją ne pagal jos raidę ir dvasią, o pagal liberalaus elito klikelės madas bei jų „pažangos” supratimą, ne pagal Konstituciją priėmusios tautos valią ir intenciją, o pagal Europos Žmogaus teisių teismo nuomones.“ Pasverkime šitą vieną M. Adomėno sakinį – jisai pats asmeniškai paskelbia verdiktą, kad KT interpretavo įstatymą pagal madą, kad jis asmeniškai nepriekaištingai išmano lietuvių tautos valią ir dargi, kad ši kertasi su Europos Žmogaus Teisių konvencija. Iš kur tokia arogancija ir narcisizmas? Ar gerb. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, aiškinęs ispanų futbolo rinktinei, ko jie yra verti ir ko ne, dabar jau užkrėtė partijos kolegą Mantą Adomėną, kuris teigia geriausiai suprantantis lietuvių tautos valią ir Konstituciją?
Bet atidėkime politiškai nekorektiškus pasisakymus, atidėkime „Dievo“ kompleksus, ir pagalvokime, kaip šitame kontekste įsiterpia toks jau visiškai nuvalkiotas žodis „demokratija“? Noriu Jums priminti, kad demokratija – tai nėra daugumos diktatas mažumai. Turint tai omeny, gal kuris nors iš šių visažinių teigsis man atsakyti, kaip nukentėtų šeimos koncepcija, įteisinus civilinę partnerystę kaip šeimą? Kuo vyras ir moteris, gyvendami kartu ir augindami du mylinčius vaikus, yra prastesni už porą, susituokusią bažnyčioje? Kodėl tik pastarieji gali būti laikomi šeima? Ar mes negalėtume ir tų, ir tų pavadinti šeima? Ar būtų blogai, jei šitu klausimu nebūtų jokios diskriminacijos?
Atsakymas į šiuos klausimus būtų labai paprastas. Negalima taip padaryti dėl to, kad nėra suformuluota civilinės partnerystės teisinė bazė, atitinkamai ji dar negalioja, todėl negalime to apibrėžti. Ar gerb. M. Adomėnas nepastatė vežimo prieš arklį išskirtinai krikščionišku selektyviniu metodu atrinkdamas, kas yra šeima, o kas – ne? Kas yra šeima turi būti apibrėžiama ne pagal įstatymiškai įsigaliojusią šeimos koncepciją, o šeimos koncepcija turi būti apibrėžiama pagal tai, kas mūsų visuomenėje yra šeima. Aklai piršti krikščioniškas vertybes ir tapatinti jas su lietuviškom vertybėm jau yra akivaizdus Konstitucijos pažeidimas.
Ir tai yra labai smarki loginė klaida, todėl, kad vertybės nėra konstanta. Bėga laikai, vertybės keičiasi, įstatymai turi prie to prisitaikyti, o ne laikytis archaiškų normų. Įstatymai taipogi sensta, negirdėjau, kad kurioje nors valstybėje dar būtų taikomi Hamurabio įstatymai.
Ir čia labai noriu paprašyti visų mūsų tautiečių nesivelti į tokį ginčą ir neskubėti palaikyti kažkurios vienos pusės ar iškelti savo paties pažiūrų į viršų. Nesutarimą išprovokavo būtent politinės kultūros stoka, tuo tarpu pati šeimos koncepcija be jokio vargo galėtų būti apibrėžta taip, kad neliktų diskriminacijos ir būtų užtikrinta lygybė prieš įstatymą visuomenės narių atžvilgiu.
Klausimas: ar valdantieji parodys bent lašelį solidarumo ir užuot pylę pamazgas vienas ant kito, galiausiai susės prie stalo ir pradės ieškoti kompromiso? Būtų gerai, kad į mūsų valstybę ateitų praktika sprendžiant tokius klausimus konsultuotis su atitinkamų sričių specialistais. Kultūros stoka kompetencijos trūkumo nekompensuoja. Atrodo, mūsų šalyje tai dažnai yra pamirštama.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!