Šios trys partijos turėtų gauti dvigubai daugiau balsų nei šiuo metu pozicijoje esantys konservatoriai, Liberalų Sąjūdis bei Liberalų ir Centro sąjunga.

Regis, viskas kaip ir aišku, tačiau neaišku, kodėl mes, lietuviai, po rinkimų valdžioje norime matyti šiuo metu opozicijoje esančias partijas.  Ar mus sužavėjo jų skelbiamos idėjos? Ar mus įkvėpė jų vykdomi darbai? Ne. Mes papraščiausiai labai nėmėgstame Kubiliaus ir konservatorių ir balsuosime už tuos, kas jų irgi nemėgsta – opoziciją.

Konservatoriai prarado mūsų balsus – jie sumažino pensijas, sumažino atlyginimus mokytojams, negailestingomis žirklėmis karpė išlaidas, pakėlė mokesčius, viešbučiams panaikino PVM lengvatas, turguose įvedė kasos aparatus – štai ir turime rezultatus, Vyriausybe pasitiki vos 1 iš 10 gyventojų.

Kodėl konservatoriai taip elgėsi? Negi jie tokie kvaili, kad nesuprastų, jog taip elgiantis niekas jų į Seimą neberinks? Kubilius tą puikiai suprato, tačiau problema čia kita.

O problema buvo krizė. Kubiliui tapus ministru pirmininku jam teko susidurti su liūdna realybe – prieš prasidedant krizei, 2008 m. biudžeto išlaidos buvo 26 mlrd. Lt, dėl pakeltų pensijų, kitų išlaidų ir infliacijos, galima buvo tikėtis, kad išlaidos 2009 m. biudžete sieks 30 mlrd. Lt, tačiau tais metais į valstybės biudžetą buvo surinkta tik 20 mlrd. Lt ir tie patys dėl pakeltų mokesčių.

Valstybės biudžete atsirado didžiulė skylė, ekonomistų vadinama biudžeto deficitu. Be bandymų didinti pajamas (keliant mokesčius), reikėjo griebtis ir kitų priemonių – mažinti išlaidas (mažinant pensijas, atlyginimus, išmokas ir pan.), tačiau ir patys drastiškiausi išlaidų karpymai nepadėjo – teko dar ir skolintis iš užsienio.

Ar buvo galima ką nors daryti kitaip? Tai, kad dauguma ES valstybių vėliau pasekė Lietuvos keliu karpydamos biudžeto išlaidas rodo, kad pasirinktas kelias buvo teisingas. O pažvelgus į Graikiją, kuri nesugebėjo subalansuoti biudžeto ir dabar susiduria su didžiulėmis ekonominėmis problemos, atrodo, kad kito kelio biudžeto išlaidų karpymui net nebuvo.

Ar krizės buvo galima išvengti? Tikriausiai ne – ji juk pasaulinė. Tačiau buvo galima ją stipriai sušvelninti, jeigu, kaip ir Estijoje, prieš tai butų buvęs sukauptas finansinis rezervas ir jeigu būtų buvęs suvaldytas nekilnojamo turto burbulas. Tiek vieną, tiek kitą galėjo padaryti socialdemokratai, kurie tuo metu buvo valdžioje, tačiau tuo metu jie vykdė priešingą politiką – prieš rinkimus pakėlė pensijas, o iš ko jas mokėti, kai valstybės biudžete tokia skylė, tegul galvoja naujoji valdžia. Pakėlę pensijas socialdemokratai tapo geriečiais, o konservatoriai, sumažinę jas, – blogiečiais.

Betgi dėl padidintų mokesčių, sumažintų algų ir pensijų daugiausiai kalti yra ne konservatoriai, o socialdemokratai. Juk tai jie prieš krizę ne tik kad nepasirūpino priemonėmis tą ugnį gesinti, tačiau dar ir žibalo į ją įpylė. Tai, kad yra puotaujama prieš badą, bandė įspėti ir tuometinė eurokomisarė D. Grybauskaitė.

Tačiau mes, lietuviai, esame tikri krikščionys ir greitai atleidžiame visas klaidas ir nuodėmes. O socialdemokratai gali tikėtis dar daugiau - daugiausiai mūsų balsų per ateinančius seimo rinkimus.

Darbo partija

Antrą vietą, bent jau pagal apklausas, esame pasirengę atiduoti darbo partijai. O tiksliau reikėtų sakyti – Viktorui Uspaskichui, nes daugiau nelabai ką ir žinome, kas toje partijoje sėdi. Na, nebent L. Graužinienę ir V. Gabšį dar esame per televizorių matę, tačiau vargu ar kam jie kelia pasitikėjimą, bet tai ir nesvarbu. Svarbus čia yra tik V. Uspaskichas, be kurio Darbo partija turbūt net neegzistuotų.

V. Uspaskichas - tai patyręs politikas, buvęs ūkio ministras, Seimo narys, o dabar ir europarlamentaras. Nors mes ir neprisimenam nė vieno jo Lietuvos vardan nuveikto darbo, nė vienos reformos ar pritrauktų investicijų dar jam būnant Ūkio ministru, tačiau mums tai nesvarbu. Mums svarbiausia, kad žmogus neieško žodžio kišenėje ir kalba mums suprantama kalba.

Kažkodėl mes esam linkę V. Uspaskichą vertinti ne pagal darbus, o pagal žodžius. Mums nesvarbūs ir faktai, kad jis yra teisiamas už apgaulingos buhalterijos tvarkymą, už milijonus litų nuslėptų mokesčių. Pamirštam ir skandalus dėl universiteto diplomo klastojimo ar jo įmonėje mokamų atlyginimų vokeliuose. Įtarimų mums nesukėlė ir tai, kad jisai nuo mūsų valstybės teisėsaugos metus slapstėsi Rusijoje, o Darbo partijos byla dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra vilkinama jau metų metus ir laukiama kada sueis senaties terminas.

Esam linkę užmerkti akis ir prieš tai, kad apgaudinėdamas rinkėjus V. Uspaskichas dalyvauja rinkimuose į savivaldybę, nors nė neketina joje dirbti (nebent gautų mero postą, kurio jisai nė nebandė siekti). Jis savo darbą atliko – sudalyvavo rinkiminėje kampanijoje, papozavo reklaminiuose plakatuose, o toliau jau galima pastatyti savus žmones ir eiti į kitus rinkimus, kitus statytinius į valdžią atvesti.

Tvarka ir teisingumas

Pagal apklausas – tai trečioji partija Lietuvoje. Kaip ir Darbo partija, taip ir pastaroji daugiausiai yra paremta vienu lyderiu – R. Paksu. Pastarasis taip pat su nemenka istorija – buvęs mūsų šalies prezidentas. Tiesa, dėl šiurkščių Konstitucijos pažeidimų, pašalintas iš posto.

R. Pakso vadovaujamai partijai dar nė karto neteko būti valdančioje daugumoje. Tiesą sakant, netgi patys socialdemokratai jų kratėsi, nes puikiai suprato, kad šita partija yra daugiausiai paremta populizmu ir bendras darbas yra sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau po 4 metų pertraukos socialdemokratai yra išsiilgę valdžios ir, kad į ją grįžtų, galėtų susidėti netgi su pačiu velniu.

Tik neaišku, ką pastarieji galės veikti valdančioje daugumoje. Jų lyderiui, R. Paksui, kelias į Seimą vis dar užkirstas, o partijos viduje sunkiai rasi žmonių, kuriems būtų galima patikėti rimtesnį postą ar ministeriją. Na, nebent būtų įsteigta seksualinių mažumų ministerija, už kurios vairo stotų P. Gražulis, nes šitas, aukštojo mokslo nebaigęs parlamentaras, regis, kitų problemų Lietuvoje nė nemato.

Opozicijoje esančios partijos - neveiklios

Šiuo metu opozicijoje esančių partijų neveiklumą liudija ir tai, kad jie nesugeba sudaryti šešėlinės vyriausybės ir paruošti šešėlinės vyriausybės programos. Tačiau konstruktyviais darbais ar racionaliais pasiūlymais opozicinės partijos nepasižymi – jiems svarbiau yra populistiniai pasiūlymai, interpeliacijos ir vyriausybės kritika.

Yra natūralu būti nepatenkintu valdžia, natūralu iš jos reikalauti daugiau ir ją kritikuoti. Tačiau prieš balsuojant pagalvokite, ar tikrai opozicijoje esančios partijos sugebės geriau valdyti Lietuvą?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!