Metafora, kaip žinia, neturi vienos teisingos interpretacijos, metaforas galima interpretuoti skirtingai, todėl itin svarbus vaidmuo tenka tiems, kurie sprendžia, kokią interpretaciją laikyti pagrindine.
Pensininkė, matyt žinodama šią galimybę, mėgino išsisukti pateikdama savo versiją, neva, jos kaip medikės nuomone, sėdėjimas dilgėlėse gydo lytinius iškrypimus, kurie, jos įsitikinimu, yra liga, tačiau teismo toks pasiaiškinimas neįtikino. Teismas rėmėsi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, teigusia, kad "komentare buvo propaguojama idėja, sukelianti nesantaiką, skatinanti tyčiotis, niekinti, kurstanti diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos".
Nereikia gilios įžvalgos, kad suprastume, jog iš tiesų pensininkės komentaras neturi nieko bendra su galimu fiziniu susidorojimu ar kitokiu neigiamu veiksmu. Bet svarbu ne tai. Daug svarbiau, kad šiuo teismo sprendimu buvo sukurtas precendentas, kai baudžiama už perkeltinę nepasitenkinimo išraišką.
Kyla klausimas: jei bausmė gresia net už perkeltinę nepasitenkinimo išraišką, kokios nepasitenkinimo formos yra leistinos? Apskritai, ar mes dar galime būti kuo nors nepatenkinti?
Klausimai nėra slapto solidarumo su pensininke išraiška, problema gilesnė.
Kaip žinia, nepasitenkinimas yra neatsiejamas bet kokios kritikos elementas. Kritika, koks jos turinys ir forma bebūtų, visuomet apima nesitaikstymą su vyraujančia tvarka. Todėl akivaizdu, tie, kurie įgija teisę kontroliuoti nepasitenkinimo išraiškas, įgyja kritikos varžymo svertus.
Griežtus kritikos suvaržymus matome Rusijoje. Šios šalies valdžia ne kartą pademonstravo, ką reiškia nepageidaujama kritika jos atžvilgiu. Prisiminkite po teismus tąsytus parodos "Uždraustas menas" ("запретное исскуство") organizatorius. Jie "nusikalto", nes parodoje eksponuoti darbai, neva, įžeidinėjo tikinčiųjų ir patriotų jausmus. Iš tiesų, kūrinių turinys buvo priešingas. Tačiau valdžia pasinaudojo galimybe juos suprasti taip, kaip jai patogu.
Tokiu būdu kritika užgniaužiama pačioje galimybėje ją išsakyti. Kritinės pozicijos besilaikantis pilietis žino, kad bet koks aštresnis žodis valdžios ir jos vykdomos politikos atžvilgiu, gali susilaukti staigaus ir griežto atkirčio. Jei tavo žodis neglosto valdžios ausies, tu stipriai rizikuoji.
Tačiau, kai kritikai leidžiama kalbėti tik legalia kalba, ji virsta oportunizmu, prieskoniu pagardinančiu valdžios pyragą. Tokia "kritika" pavadinama "konstruktyvia", o jos vykdytojai gauna finansavimą ir šitas vietas valdžios pašonėje.
Kritika iš principo negali egzistuoti dominuojančiame diskurse ir veikti pagal jo taisykles. Ji privalo turėti galimybę veikti anapus valdžios uždėtų apribojimų. Ir jei valdžia, turėdama teisę sau patogiu būdu interpretuoti pasakymus ar veiksmus, turi galią varžyti laisvą kalbėjimą, labai greitai ši galia pasuka netinkama linkme.
Faktas, jog už viešus pasisakymus baudžiami eiliniai, politinės galios neturintys žmonės (pensininkai, paprasti tarnautojai, studentai ir pan., o jų nubausta jau ne viena dešimtis), liudija ne tai, jog mūsų valstybė efektyviai kovoja su diskriminacija, bet liudija, kad kova prieš diskriminaciją palengva virsta instrumentu viešojo kalbėjimo kontrolei.
Bausti pensininką ar studentą už komentarą, tolygu plūktis prie piktžolės, kolorado vabalų nusėtame bulvių lauke. Blaiviai mąstant, nesunku suvokti, kad internetiniai įžeidimai jokių pasekmių neturi ir negali turėti. Tik naivuolis ir psichologijos diletantas gali manyti, kad tokie komentarai kursto susidorojimą.
Iš tiesų, nepastebimai esame pratinami kalbėti ir elgtis taip, kaip to buvo išmokę sovietų laikų žmonės - prieš sakydami, pagalvoti, ar tai neprasilenkia su partine linija ir apsidairyti, ar sienoje nekyšo atitinkamų organizacijų ausys (verta priminti, kad pensininkės komentarą apskundė Tolerantiško jaunimo asociacija...).
Ir kuo dažniau mus informuoja apie sėkmingas bylas prieš eilinius piliečius, tuo ilgiau esame maitinami kovos prieš diskriminaciją iliuzija. Priešingai, nei mums norima parodyti, bausdama politinės galios neturinčius asmenis ir nieko nedarydama kitame fronte, valdžia su diskriminacija ne tik nekovoja, bet ją dangsto ir suteikia jai vis rafinuotesnes formas.
Ar pastebėjote kaip visai neseniai, nesuvaldydami paniekos, įvairūs politikai ir apžvalgininkai komentavo rinkimų į Vilniaus tarybą rezultatus, kai paaiškėjo, kad meru gali tapti lenkas? Reagavo tarsi į antausį. Pakomentuoti situaciją buvo paprašyta net prezidentė. Ir nors prezidentė nematė jokios problemos, jei Vilniaus meru taptų lenkų tautybės pilietis, ji tebuvo išimtis visuotinio susierzinimo sraute. Įdomu, kad šis srautas, kurį, kaip nekeista, sudarė progresyviais ir išsilavinusiais save laikantys žmonės, nesuvokė savo nenuoseklumo ir nepastebėjo atsidūręs ten, kur nuo seno, ir be teisės į reabilitaciją, yra atsidūrę visokie gražuliai, uokos ir murzos. Sunku įsivaizduoti analogišką reakciją, jei į Vilniaus merus pretenduotų, tarkime, žydas arba gėjus. Privilegijuotąsias mažumas liesti šiukštu! Tačiau, kodėl, kai diskriminuojamos likusios, nuogąstaujama taip retai?
Ši aplinkybė praslydo visiškai nepastebėta. O juk dabar, kai neapykantos propagavimu gali būti palaikytas bet koks netiesioginis pasakymas, argi daugelis Lietuvos politikų ir žurnalistų, kaip ir ta pensininkė, neturėtų būti patraukti atsakomybėn? Sutikite, piktinimasis ir nenoras, jog miestą valdytų kurios nors tautybės atstovas, bei viešas nepasitenkinimo rodymas, yra akivaizdūs diskriminavimo požymiai. Tačiau šitai išleidžiama iš akių. Ir apie tai nekalba ne tik politikai ir žurnalistai (dėl suprantamų priežasčių), bet nekalba ir su diskriminavimu kovojančios tarnybos.
Paaiškėjusi tiesa nėra nauja. Ji byloja, kad išmokę tolerancijos taisyklę, neišmokome jos taikyti. Tuo esame panašūs į pradinukus, kurie moka prie dviejų morkų pridėti tris, bet nemoka to paties daryti su obuoliais.
Nesunku pastebėti, kova su diskriminavimu tarnauja ne mažumų teisėms, bet politinės galios įgijimui ir perskirstymui. Mažumos tampa keičiama moneta, priemone įgyti valdžios, įgyti simbolinio kapitalo ar viešo kalbėjimo kontrolę. Kaip LATGA-A įgijusi plačius įgaliojimus ginti autorių teises, labai greitai sumetė kokiu būdu tai leidžia pasiekti naudos sau, taip institucijos kovojančios prieš diskriminaciją, labai greitai susivokė galinčios kovą už mažumų teises naudoti ne tik joms apginti, bet užčiaupti burną tiems, kas, jų supratimu, kalba nederamai. Kol lenkai netapo partneriais siekiant valdžios, stebėjome atvirą panieką, bet vos jie tapo parankiais sąjungininkais, priešiškumas kaip mat buvo uždangstytas. Ir dar komiškesnė situacija susiklostė kai parama gėjų eitynėms pasinaudojo buvęs Vilniaus meras V. Navickas. Kas sekė įvykius, galėjo pastebėti, koks iš tiesų buvo Navicko interesas.
O kol politikai ir interesų grupės mezga ir permezga galios tinklus, tauta, ir ypač prakutęs, tačiau mąstyti tingintis tarpsluoksnis, pretenzingai save vadinantis viduriniąja klase, yra svaiginamas tolerancijos idėjomis ir mokomas elgtis taip, kaip minia garsiajame Orwel'o romane - kovoti prieš save pačius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!