Labai sąžiningai ieškojau savyje atsakymo. Kodėl? Juk paprastai tikime tais dalykais, kuriuos įsivaizduojame, suprantame. O čia prasideda sritis, kur galima arba tikėti, arba ne. Įrodymų nėra, jei kas ieškos konkretumo. Tiesa, yra įrodytas faktas, kad Jėzus Kristus gyveno. Žinome, kad senoje Europoje atsiradęs krikščionybės tikėjimas dvasiškai jungė žmones, buvo nepaprastai svarbus reiškinys. Reiškia, Bažnyčia yra ir vienijantis faktorius, ir reikalinga žmonėms, kaip tvirtybės pagrindas.

Kai kas pusiau juokais sako, kad pasimelsti yra gerai jau vien dėl to, kad lyg bandai užkrauti problemą kam nors kitam - ir tarsi užkrauni. Ir palengvėja. Bet čia buvo kalbėta apie žmones, kurie tarsi ir tiki, bet kartu ir abejoja. Bet yra daug žmonių, kuriems tikėjimas yra gyvenimo esmė. Visa savo esybe jie pasišvenčia Dievui. Gerbiu juos! Ir pavydžiu to tikėjimo.

Sąžininga pastebėti, kad nevisiems žmonėms reikalinga Bažnyčia. Nevienodai nereikalinga. Vieni tvirtai ir neginčijamai žino, kad jie netikintys dėl to, kad nesupranta, kas yra Dievas, ir sako kad niekas neįrodė, jog Dievas yra. Jie yra gerbiami visuomenės nariai, pripažįsta vyraujančios moralės normas. Kiti - savo netikėjimą perkelia į socialinę sferą. Kadangi neturi moralinių normų, o dažniausiai apie tai net niekada ir negalvojo, - jų elgesys tampa agresyvus visuomenės atžvilgiu. 

Bet pažvelkime į istoriją. 1054 metais atsiskyrė Romos Katalikų bažnyčia nuo stačiatikių, vėliau atsirado protestantizmas, dar vėliau - evangelikai liuteronai. Dabar yra dar daugiau visokių religinių judėjimų. Esmė viena - tikėjimas į Jėzų. Ar tai katalikas, ar evangelikas liuteronas, ar stačiatikis - juk tiki žmonės į tą patį Dievą - Jėzų Kristų.

Ir aš labai norėčiau, kad per tas didžiąsias šventes - Velykas, Kalėdas - visi krikščioniai susėstų prie šventinių stalų tą pačią dieną, ir tokia bendra šventė džiugintų žmonių širdis. O jei žmogus netikintis, agnostikas, - jo valia. Bet atsisakyti per amžius nusistovėjusių tradicijų, drąsiai pasakysiu, - tai save dvasiškai nuskurdinti. Žmonės turi domėtis savo praeitimi, kultūra, tradicijomis.

Ir kaip smagu, kai visiems būna šventė. Vieniems - dėl įsitikinimų, kitiems - dėl šeimos, bendravimo, tradicijų grožio. Beje, tarp tradicijų yra ir pasninkas. Pasninkų tradicija yra be galo teigiama. Yra sveika organizmui maistą keisti, net ir jei esi netikintis. Grynai dėl sveikatos. Aišku, yra pasninkaujantiems ir išimčių.

Lietuvoje verbos būna skirtingos. Nuo kadagio kuklios šakelės (Žemaitijoje, Suvalkijoje, Kėdainių apylinkėse) iki meniškai pintų verbų Vilniaus krašte. Didžiąją savaitę negalima bartis, pavydėti, ką nors skolinti arba skolintis - taip iš seno buvo kalbėta.

O Velykų sekmadienį, anksti iš ryto visi skuba į bažnyčią pašventinti margučius, pyragą, mėsą. Kartais žmonės nešė pašventinti dar ir druskos, duonos, lašinių, dešrų, sūrio, sviesto. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje vaikai laukdavo Velykų bobutės, kuri atnešdavo vaikams dovanų. O tiksliau, buvo kai kuriose vietose suslėpti margučiai, kai kada dar iš pyrago tešlos iškepti gaideliai, zuikučiai, arkliukai.

Sugrįžus iš bažnyčios, visi susėsdavo prie šventinio stalo, kurio viduryje puikavosi margučiai. Jie galėjo būti papuošti bruknių šakelėmis, samanomis, žibutėmis, rugių želmenimis. Visi stengdavosi, kad Velykų stalas būtų turtingas. Tuomet ir metai turėjo būti turtingi.      

Su artėjančiomis šv. Velykomis!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!