Akimis permetus komentarus po įvairiais įkvepiančio turinio straipsniais, pasidaro truputį bloga. Cituoju: „Niu ka mes ten apgynem? butu rusai noreje butu visus istraiske, issaude ir butu nelike nei vieno gynejo!“ ; „idomu ar buvo verta ginti tevyne... speju prie rusu butu buve geriau ;) nes db valdzia tai b**“ ; „nevertejo del lietuvos taip draskytis, neverta“ ; „laisve iskovojo gi rusus nugalejo :D:D:D kremlius paleido sali tai cia jie gi laisve iskovojo“ (kalba netaisyta).
Nežinau, ar įmanoma tokiems žmonėms rafinuota kalba paaiškinti, kad prieš sakant visada reikia labai gerai pagalvoti, o jei neturi žodyno išreikšti savo mintims taip, jog nesusidarytų įspūdis, jog kalbama tiesiai iš kalėjimo gludumų, geriau patylėk. Terminas „dvasinė krizė“ čia jau nebetinka.
Ieškodamas priežasčių dėl kurių Lietuvoje gyventi „blogai“, nusprendžiau, kad problema ne Lietuvoje, o mūsų požiūryje. Kodėl Lietuvos ekonominiai ir socialiniai rodikliai visada lyginami su Vakarų Europa? Nors ir sunku pripažinti, mes negalime lygintis nė su viena Vakarų valstybe, vien jau dėl to, kad dar tik 20 metų mokomės, kaip reikia valdžią rinktis. Deja, bet ir su Vidurio Europos valstybėmis lygintis nevalia, nes praktiškai visos vidurio Europos valstybės, dabar jau esančios ES narės, turėjo bendrą sieną su viena iš demokratinio Vakarų pasaulio valstybe, taip pat jų ekonomika nebuvo taip griežtai integruota į Sovietų Sąjungą, be to jos turėjo bent minimalų tautinį identitetą, nes kaip bevertinsi, visos egzistavo žemėlapyje. Tad nusprendžiau palyginti Lietuvos rodiklius, su tam tikros Lietuvos dalies šlovinamos, buvusios Sovietų Sąjungos valstybėmis.
Lentelėje pateikti duomenys: BVP vienam gyventojui (JAV doleriais, informacija surinkta TVF), GINI - pinigų pasiskirstymo indeksas (0 - visi turi po lygiai, 100 - visi pinigai pas vieną asmenį, sudarytas CŽV), Spaudos laisvės indeksas (0 - labai laisva, 115 - visiškai nelaisva, sudarytas „Reporters without borders“), Socialinės raidos indeksas (sudarytas Jungtinių Tautų), pasitenkinimo gyvenimu indeksas (0 - Labai nepatenkintas, 10 - visiškai patenkintas, sudarytas „World Database of happyness)“. Laužtiniuose skliaustuose nurodyta pasaulyje užimama vieta.
Iš pateiktų duomenų, kurie atspindi demokratines vertybes, kurių kovotojai ir siekė, nesunku suprasti, kad Lietuva per visą galvą pabėgusi nuo buvusių sovietinių valstybių. Žinoma, aiškiai matyti Estijos šuolis į priekį (pagal socialinės raidos indeksą Estija, vienintelė iš visų Sovietinių respublikų, patenka tarp „išsivysčiusių valstybių“, kai tuo tarpu Lietuva tebėra „besivystanti“).
Na ir kas, jūs sakysite. Gyventi nuo to nė kiek negeriau. Atsakyčiau paprastai - nereikia norėti už 20 litų namo nusipirkti. Išėjimas iš Sovietų Sąjungos tebuvo teisinis dalykas, visai kas kitą pabėgti nuo mentaliteto pragaro morališkai. Kaip matome, Estija jau pabėgo ir, tikriausiai greitai mes jos nepasivysime, vien dėl to, kad estai, skirtingai nei mes, sugebėjo išlikti vieningi taip, kaip mes sugebame tik krepšinio čempionatų metu. Tuo tarpu mes geriau išplūsime Lietuvą, iškeiksime valdžią (kurią patys išrinkome), verksime dėl valstybės skolų (kurios atsiranda dėl poreikio gauti pensijas ir socialinę paramą), bet jokiu būdu nesurengsime protesto akcijos (juk graikai ir prancūzai tinginiai, o mes mokame pyktį užgniaužti).
D.Britanija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija - tai šalys, kurios niekada nebuvo okupuotos ir turėjo nuostabią galimybę tvarkytis savo reikalus pačios. Todėl kvaila būtų tikėtis, kad staiga Lietuvoje susikurs tūkstančiai darbo vietų, o valdžia taps viską žinanti. Vienintelė šalis, kuri bent iš dalies artima Lietuvai - Airija. Ji taip pat kentėjo kaimynų okupacijas, masinę emigraciją ir nutautinimą, tačiau skirtingai nuo Lietuvos atvejo, jos kaimynai (D. Britanija), suvokė, kad ekonomiškai stipri ir bendradarbiauti linkusi kaimynė daug vertingesnė, nei kankinamas vergas. Deja, Rusija to niekada nesupras.
Vienintelis dalykas, kuris mane šiek tiek pribloškė, tai finansinė nelygybė Lietuvoje. Tačiau prieš porą dienų pasirodė straipsniai apie turtingiausius Lietuvos žmones, kurie valdo milijardinius turtus. Nesu linkęs į politinę kairę, bet atrodo keista, kad šalyje su 3 milijonais gyventojų yra asmenų, turinčių turto, kuris sudaro vos ne 20 proc. metinio biudžeto. Iš kitos pusės, kodėl jie turėtų rūpintis, jei mes dėl visko kaltinam valdžią? Man atrodo nerealu, jog žmonės, kurie uždirba maždaug tiek pat, kiek trisdešimties nesulaukęs informacinių technologijų specialistas, gali būti atsakingi dėl absoliučiai visko, kai tuo tarpu saujelė žmonių tyliai lobsta.
Taigi kodėl Lietuvoje gyventi blogai? Jei atvirai - nežinau. Net uzbekai, kurie turi vos ne 4 kartus mažiau pajamų, neturi jokios nepriklausomos spaudos, neturi jokių socialinių perspektyvų ir patiria dar didesnę materialinę diferenciaciją, yra labiau patenkinti savo gyvenimu. Kartais susidaro įspūdis, kad mes - lietuviai - esame nelaimingi iš prigimties. Valdžia - vagys, policija ir teismai - korumpuoti, mokslas brangus, mokesčiai dideli, o dar ir žiemomis sninga. Kaip būtų gerai rasti tą valstybę, kurioje taip nėra...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!