Pasistengsiu neapleisti savo statistiškųjų savybių ir pradėsiu nuo mūsų pamėgto žodžio: krizė. Neminėsiu to kito palydovo, prasidedančio raide p – matyt, nesu dar tiek sustatistiškėjęs. Šis žodis – naujausias mados klyksmas. Kaip britai autobusuose su nepažįstamaisiais kalbasi apie orą, taip mes galime būti tikri, jog prisėdę viešojo transporto priemonėse, grožio salonuose ar poliklinikos laukiamajame visada surasime begalę bendraminčių, jų vartus atvėrę magiškuoju burtažodžiu: krizė. Krizė, nuosmukis, recesija...

Tokie negatyvūs žodžiai, o tiek populiarumo susilaukę. Matyt, mums patinka mazochistiškai gilintis į tai, kas iš tikro labai skausminga ir prigimtinai neigiama. Rodos, teoriškai galėtume netgi džiaugtis šiuo sunkmečiu, nes šitiek laiko skundėmės dėl niekų, o va dabar – šekit: skųskitės dėl rimtų dalykų – valio!

Senoliai turi progą pademonstruoti istorijos žinias apie prieš kone šešiasdešimtmetį užklupusią didžiąją depresiją, o jaunieji ekonomistai - pasidalinti melancholija dėl raudonuojančių rinkų. Kaip sakydavo buvęs „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės treneris A.Sireika, kuo sunkiau – tuo lengviau. Tad džiaukimės galimybe lengviau nei bet kada užmegzti pokalbį su žavia mergina gatvėje, seniai matytu bendraklasiu, su kuriuo galbūt nelabai bėra apie ką natūraliai kalbėtis, ar darbo biržos koridoriuose lūkuriuojančiais laimingaisiais: juk nebereikia kęsti nuolatinių direktoriaus priekabiavimų ir skųstis dėl prastų darbo sąlygų, kada jo paprasčiausiai nebėra.

Kol mes, eiliniai mirtingieji, daug kalbame apie įsibėgėjančią krizę, mūsų išrinktieji nesnaudžia ir kažką daro. Žodį „kažką“ pavartojau neatsitiktinai, nes, logiškai mąstant, kartais sunku suprasti, ką jie nori padaryti, priimdami virtines naujų įstatymų. Kopijuojame keleto pasaulio lyderių propaguojamą progresyvinę mokesčių sistemą, bet nejučia ji tampa, sakyčiau, regresyvine. Turbūt sąmoningai visas NPD skaičiavimas padarytas toks painus, pagal kurį laimi kas?..

Vis daugiau palankių pataisų gimsta didesnes pajamas generuojantiems asmenims, o smulkesnėms žuvelėms sustatomi dar tankesni tinklai, kad – neduokdie – neprasprūstų duoklė nuo sąžiningai uždirbto pelno. Firmos, kurioje dirbau, direktorius dažnai mėgsta oratoriškai lyginti visuomeninius santykius bendrovėje su šeima. Postringauja, kaip svarbu vienytis bendram tikslui, kaip svarbu vienas kitą palaikyti iškilus problemoms, kokią naudą duoda komandinė pajauta, kaip svarbu lyderiams tinkamai vesti savo šeimos narius tinkama kryptimi ir tinkamai sudrausminti kaimyno langą iškūlusį vaikį... ir t.t.

Tik kažkodėl po 10 minučių eidamas pro šalį skiria 100 litų nuobaudą savo darbą dirbančiam „sūnui“, nes jis pažeidė visiškai nereikšmingą vidaus tvarką. Nesigilina, dėl ko taip pasielgta, neįdomūs ir graudenimai apie tai, kad tas 100 litų sudaro apie 10% jo mėnesio algos. Svarbu parodyti savo galią: va, aš jį nubaudžiau; dabar jis žinos, kad mano žodis nėra tuščias; dabar jis manęs bijos.

Kokiais dievais jaučiasi mūsų policininkai. Koks autoritetas, kiek galios... O jeigu paklaustume, kiek laiko tęsėsi jų studijos universitete? Didžioji dauguma turėtų nuleidę galvas prisiminti, jog baigę pusantro kurso ir atlikę praktiką susigundė už studentišką stipendiją didesne alga.
Rimvydas Kuzas

Tuomet man iškyla klausimas: o kuriame smegenų stalčiuje užrakinai ką tik deklaruotas vertybes apie tarpusavio supratimą, apie vienybę bei sugebėjimą atleisti? Galų gale, koks tėvas gebėtų šitaip pikdžiugiškai naudotis proga atimti priešpaskutinius marškinius iš savo atžalos? Nesu visiškas prasčiokas, todėl gebu pasigilinti ir į darbdavių padėtį: darbuotojų pasiūla šiandien gerokai viršija paklausą, vadinasi, nebėra jokio tikslo taikytis prie savo pavaldinių įnorių, o atsiradus pirmai galimybei lengviau jų paprasčiausiai atsikratyti, nes naujai atėjęs darbuotojas su laiku išmoks to paties, tiktai jis jau bus susipažinęs su bedarbio pašalpos teikiamu gyvenimu skoniu, todėl greičiausiai dirbs už mažesnę algą.

Paimkime tą patį šeimos pavyzdį (dėkui, direktoriau, už tinkamą palyginimą): yra tėvų, kurie savo vaikų auklėjime pasitiki diržu, yra ir tokių, kurie savo neurotinius asmenybės bruožus slopina naudodami psichologinį smurtą prieš akivaizdžiai mažiau patyrusį vaiką, tačiau – laimei – yra ir tokių, kurie visomis išgalėmis stengiasi išugdyti tai, kas šeimoje turėtų lygiuotis garbės pakyloje su meile: pagarba.

Baimė, jog tėvas įkrės beržinės košės ar buhalterė atskaičiuos keletą šimtų nuo tavo algos, nėra tas sraigtas, kuris turėtų sukti teigiamos visuomenės variklį. Visada atsiras žvyro, kuris stabdys tą sraigtą ir vers jį skleisti griežiamų dantų melodiją. Grįžkime į valstybinį lygmenį. Vienas tų puikiųjų naktinių Seimo posėdžių perliukų – prekybos alkoholiu apribojimas nuo 22 valandos. Ir nereikia čia gražbyliauti, neva mums rūpi tautos gerovė ir tokiu būdu bus sumažintas vienas iš nedaugelio rodiklių, pagal kurį pirmaujame Europoje. Buitiškai tariant, kas gėrė – tas ir gers. Ne tokiomis priemonėmis reiktų skiepyti suvokimą apie alkoholio žalą. Geriau papildomai investuokime į prevencines mokomąsias programas. O prekybos apribojimas duoda naudos nebent tiems, kurie susizgribo išsipirkti kavinės, baro ar kitokią panašaus pobūdžio licenciją.

Matau, kaip iš niekur nieko paprasčiausias visą parą dirbantis kioskelis staiga tapo „baru“ – nesvarbu, kad klientai „baro“ aplinka mėgaujasi lauke, prie siauro langelio, pro kurį parduodami alkoholiniai gėrimai. Tautos gerovė įstatymų leidyboje tikriausiai aktuali tiek pat, kaip Bangladešo krepšinio rinktinės pasiekimai. Vis didėjantis akcizas ir, be abejo, augančios kainos. Natūraliai pasidaro pikta, kada draugas vokietis pasigiria, jog šiandien mėgaujasi 97 centus kainavusiu buteliu alaus, kada už panašios kokybės gėrimą sumokėjau ~2,50 Lt.

Mokesčių padidinimas 2-3 kartais individualias pajamas gaunantiems asmenims gali tapti ne tik paskutiniu šiaudu ant susikūprinusio valstiečio nugaros nešamos kuprinės; veikiausiai tą šiaudą neretais atvejais galime pagrįstai palyginti su geležiniu inkaru. Tik va, blogai – inkaras šiuo atveju ne laiko valtelę krante nuo audros blaškymų, bet traukia su savimi dugnan. O iškilus įkvėpti to paskutinio oro gurkšnio, čia pat, ant jūros ar ežero kranto, pamatai ištaigingos vilos terasoje kubietiško cigaro dūmais besimėgaujantį socialdemokratą... Et. Galėtų vyrai bent apsimesti, kad taupo.

Pasaulio ekonomikos forumo Davose dalyviai lyg ir bandė parodyti tam pavyzdį. Bet mūsiškiai geriau vietoj savų išlaidų mažinimo skirs laiko pasukti galvą, kaip gražiau savo kalboje įkomponuoti frazelę „mielieji, susiveržkime diržus...“. Labai patiko kažkieno ištarta frazė. Aš ją išgirdau iš Lino Kunigėlio: „Ar besiveržiant diržus neužsiveršime kaklo?“ Jei kiekvienos šeimos galva elgtųsi pagal tautos elito rodomą pavyzdį, tai labai nesunku įsivaizduoti, kokį reginį išvystume netolimoje ateityje. Džiaugiamės mažomis pergalėmis dėl karo keliuose – dabar policija galės daugiau dėmesio skirti sugrįžtantiems smulkiems apiplėšimams ar žmogžudystėms siaurose gatvelėse dėl keleto skatikų...

Beje, kad jau prakalbau apie policiją. Nemėgstu ir negerbiu lietuviškos policijos. Juos nedvejodamas įpaišau į tą kategoriją žmonių, kuriuos savo draugų rate vadiname žemų pareigų sindromo aukomis. Greta jų – autobusų vairuotojai, mokyklų valytojos, studentų bendrabučių vedėjos, turgaviečių prekybininkai, autoservisų darbuotojai, statybininkai, kai kurie vadybininkai ir begalė kitų panašaus kalibro „profesorių“. Savo nelaimei, niekad nebegalėsiu atkurti tų nervinių ląstelių, prarastų nuolatiniuose nesutarimuose su studentų bendrabučio, kuriame gyvenau, vedėja. Žmogus, kuris vos sugebėjęs ištempti šiokį tokį laipsnį švietimo įstaigose, savo karjeros viršūne pasirenka bendrabučio vedėjos poziciją. Taip, ji gauna terpę, kurioje nevaržomai gali įsivedinėti savas taisykles, ją supa nemažai lietuviams taip būdingo neišprusimo ir nežinojimo kamuojamų studenčiokų, kurie aklai paklūsta kiekvienam vyresnio amžiaus ir „geras pareigas“ užimančiam žmogui, net nesigilindami į universiteto reglamentuotus bendrabučių naudojimosi įstatus. Ir nė nenutuokia apie tai, kad kas antrame žingsnyje ta pati vedėja šiuos įstatus pažeidžia. O sutikusi tokius, kurie šį tą išmano, visomis išgalėmis pasistengia su jais susidoroti – išmesti iš jos valdomos pastogės. Tačiau man be galo malonu būdavo matyti jos sutrikimą bei neišmanėliškumą, prakalbus apie tose pačiose nuostatose apibrėžtas studentų teises. Neabejoju, jog tokią pačią veido miną išvysčiau ir po to, jei ji skaitytų šį straipsnį.

Kita mano minėta profesija – autoservisų darbuotojai. Nesu technikos mylėtojas ir mieliau barškinu klaviatūrą užuot tepdamasis tepaluotais automobilio varžtais, todėl iškilus problemoms, kreipiuosi pagalbos į mechanikus. Pastebiu tas ironiškas šypsenėles, kada paprašau pakeisti vairo stiprintuvo siurblį ar patikrinti važiuoklę. Maždaug: „tai čia vyras? Nesugeba net mašinos pasitvarkyti...“ Vyre, tu didysis. Paklausčiau aš tavęs, kokiai kultūros epochai priklauso W. Shakeaspeare’o sonetai?..
Rimvydas Kuzas

Kita mano minėta profesija – autoservisų darbuotojai. Nesu technikos mylėtojas ir mieliau barškinu klaviatūrą užuot tepdamasis tepaluotais automobilio varžtais, todėl iškilus problemoms, kreipiuosi pagalbos į mechanikus. Pastebiu tas ironiškas šypsenėles, kada paprašau pakeisti vairo stiprintuvo siurblį ar patikrinti važiuoklę. Maždaug: „tai čia vyras? Nesugeba net mašinos pasitvarkyti...“ Vyre, tu didysis. Paklausčiau aš tavęs, kokiai kultūros epochai priklauso W. Shakeaspeare’o sonetai?.. Pasiteiraučiau, koks tavo intelekto koeficientas?.. Arba patikrinčiau žinias apie Hagos tribunolo veiklą? Ir kas tada ironiškai šyptelėtų?

Kokiais dievais jaučiasi mūsų policininkai. Koks autoritetas, kiek galios... O jeigu paklaustume, kiek laiko tęsėsi jų studijos universitete? Didžioji dauguma turėtų nuleidę galvas prisiminti, jog baigę pusantro kurso ir atlikę praktiką susigundė už studentišką stipendiją didesne alga. Tik dar derėtų prie to paties paklausti, ar dabar juos tenkina ta alga? Bet nereikia koneveikti tų eilinių patrulių.

Dievas jiems atleis už švaistymąsi bananais to nereikalaujančiose situacijose, nes jie nežino, ką daro. Bėda ta, kad kiekvienas lietuvis, turintis pranašumą kokioje nors srityje – nesvarbu kokio siaurumo ji bebūtų - beatodairiškai stengiasi demonstruoti savo viršenybę; gaivina savo ego lėkštu įsitikinimu, jog jis žino, moka ar gali daugiau už kitą. Galbūt tai tautos bruožas, ką psichologai įvardintų asmenybės traumomis, gautomis vaikystėje, kai jų tinkamai neįvertino tėvai, mokytojai ar draugai...

Galbūt todėl kiekvienas savyje nešiojasi savotišką keršto kartėlį ir ieško progos parodyti, ką gali netgi tada, kai negali... O pavargę nuo tokių įtemptų bandymų pasirodyti geresniais, nei iš tikrųjų yra, visi masiškai puola atsipalaiduoti prie žydrųjų ekranų su kelių gudrių prodiuserių sustyguotais realybės šou. Žinoma, žodis realybė čia atlieka tik sąlyginę funkciją.

Paskutiniais metais sulaukėme fenomenalaus žvaigždžių lietaus. Net nebespėju skaičiuoti tų nuostabiųjų bolidų, parskrendančių iš Dangaus, Kelio į žvaigždes. Džiugina nebent tai, jog šių veikėjų likimas mažai kuo skiriasi nuo tikrųjų bolidų: kelias sekundes sušvytėję jie paprasčiausiai perdega Žemės atmosferoje ir tik labai maža dalis nukrenta meteoritais. Nekaltinu šių veikėjų nemokšiškumu, netalentingumu ar nemuzikalumu. Vienaip ar kitaip, jie pereina milžiniškas atrankas, iš kurių paimama dalis geriausiųjų. Tačiau negerbiu jų už savos dūdelės perlaužimą ir šokimą pagal svetimą. Pagal komerciškai išdrožtą ir kuo našiau dirbantį įnagį.

Visa paskutinių metų Lietuvos kultūra sustojo būtent minėto pobūdžio šou gniaužtuose ir toji stagnacija negailestingai lygina tautiečių smegenų vingius: niekam nebereikia stengtis ieškoti ko nors savito ar, galų gale, – kurti. Viskas pateikiama pusfabrikačiais, kuriuos užtenka įsidėti į mikrobangų krosnelę (šiuo atveju – įsijungti televizorių). Vienas kurpalius, pritaikytas masinei produkcijai, sugeba guiti rimtesnius filmus, laidas ar pokalbius iš TV eterio. Tik, sutikit, juokingai atrodo save hip-hop’o kultūrai priskiriantį a la reperį Baggy B (išmoningas pseudonimas, a?) matyti su vaikų minia scenoje, šokinėjantį ir traukiantį pirmokišką intelektą atitinkantį devizą: „gyvenu gerai ir nesvarbu, ką tu manai“. Jou! Gaila, kad visos šios žvaigždės susikausto gerai apgalvotais kontraktais ir neturi teisės paviešinti tikrųjų tokių šou subtilybių. Gaila ir dėl to, kad taip profesionaliai įbrukamas šlamštas užkerta kelią kai kuriems iš tiesų talentingiems kūrėjams išlįsti į dienos šviesą. Laimei, lietuviai yra pakankamai užsispyrusi tauta. Džiaugiuosi tais, kurie iškeičia scenos efektus į nuoširdžią kūrybą ir ja dalijasi su to ieškančiaisiais. Knaisiojimasis undergrounde – kur kas produktyvesnė ir malonesnė veikla už drybsojimą ant sofos.

Ką daryti, jei savo mylima muzika nori pasimėgauti pasaulinio lygio koncerte? Atsakymas paprastas: nuvažiuoti į koncertą, ar ne? Tik man kurį laiką neduoda ramybės viena mintis: ar aš atsilikau nuo įvykių tėkmės, ar tikrai nematau nė vieno anonso apie pasaulio žvaigždžių koncertą Lietuvoje? Pasirodo, nesu jau toks atsilikęs. Kaip tik šia tema šiandien skaičiau straipsnį, kuriame Vaidas Zdancevičius dalijosi mintimis apie tragedija virstančią padėtį, prabylant apie pasaulio garsenybių apsilankymus Lietuvoje. Anot jo, mokesčių našta organizatoriams nepalieka jokio lankstumo, koreguojant bilietų kainas, todėl neišvengiamai mažėja tautiečių susidomėjimas (tiksliau finansinis pajėgumas) aukščiausio lygio renginiais.

Tarp atsisakiusių koncertinių planų Lietuvoje minimi ne vien Depesh Mode; pasirodymus mūsų šalyje būtų sutikę rengti ir tokie daugiatūkstantines minias pajėgūs sutraukti grandai kaip Guns N Roses, AC/DC, A-ha, Lauryn Hill, Pink... sąraše – visam pasauliui žinomi vardai; Lietuvos scenose – štilis. Graudu. Matyt, į Lenkiją teks važiuoti ne tik apsipirkinėti ir kuro į baką prisipilti, bet ir papildyti kaimynės biudžetą išlaidomis bilietams į koncertus...

Neapsakomai džiaugiuosi, kad net šituo kriziniu laikotarpiu radau ir Lietuvoje ką veikti. Tačiau tiems, kurie vertina darbą, o ypač sąžiningą darbą, seniai nebėra čionai ką veikti. Kultūriniai mainai – gerai; idėjų dalinimasis – gerai. Protų nutekėjimas ir emigrantų amžina nepritapėliškumo šmėkla persmelkta depresija – blogai. Apie kokią gerovę gali kalbėti valstybė, kada jos tautiečiai bijo grįžti namo, nes... neras darbo. Būdamas pragmatišku robotu, seniai sėdėčiau Norvegijoje ar Anglijoje, pakuodamas vištienos krūtinėles ar šaldamas pirštus naftos terminalo statybose, tačiau džiaugiuosi savo širdies stiprybe ir, radęs sau artimos veiklos, sugebu išsilaikyti gimtinėje... kad ir kiek „prieš“ faktorių svertų savo pusėn dilemoje: likti Lietuvoje ar emigruoti?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!