Ir ne tik pasliko nakvoti - juk ne miegoti mes čia buvom priversti, o emigruoti. Mes, atsisėdę ant samanoto kelmo, mėnesėliui draugiškai pašviečiant, tinkamu momentu planuojame kreiptis į tautą, mūsų manymu, AMB užguitą.
Jis - kaip tik tas atsakymas į interesantų keliamą klausimą, kodėl mes staiga “paviržijusį” Vilnių tekinom palikom. Bijai traktoriaus - bėk.
Mes - ne “metalistai” ir ne “faksistai”. Mes - jėga! Mes savo pavyzdžiu norime visiems parodyti, kad iš kibirkšties įsiliepsnos liepsna, kad sprukdami į krūmus mes nušausime keletą zuikių ir gal kokią pelėdą. Mes savo pavyzdžiu išvesime mases į miškus ir nebebus ką stumdyti!
Žiūri į kairę, žiūri į dešinę ir per centrą, žiūri BERNAS TONIS per "Makarov" taikiklį ir mato, kad visi mokesčių mokėtojai miške po egle bepasikiškiakopūsteliaudami vaikšto ir laisve kvėpuoja, ir tų tamstų bijote nebijo! Gal dar ir Sąjūdį naują organizuoja…
Po šio atsišaukimo man gera paliko. Ir patryško mano minčių sėklos po visą mišką. Svajoju, kad ir po Lietuvą jos pasklistų. Tada manau, kad Lietuva sužydės ne tik visomis vaivorykštės spalvomis, bet ir purienomis ant buldozerio vikšrų.
Čia pat ant šakos didžiaakė pelėda tupėjo ir manęs, mano žmonos Liubačkos bei mūsų berniokų nebijojo. Mes gi tai be šautuvo…
Pavydėjau aš jai, kad nebijo. Aš tai kažko bijau, nors mes ir ne tokius spaudimus atlaikėm.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!