Galvoje kirba mintis, jog tai – tik žaidimas, šou, neturintis jokios meninės vertės. Jis tikrai nepakels Lietuvos BVP, nesumažins infliacijos ir neištrauks mūsų šalies iš ekonominės krizės gniaužtų (gal tik ją pagilins, nes, pavyzdžiui, balsuojant skambutis D. Britanijoje kainavo 15 pensų, o Lietuvoje – 2 litai. Nebūtina būti finansų ministru, kad susiskaičiuotum skirtumą).

Tačiau kasmet (na, išskyrus tuos metus, kai ant scenos lipo „Skamp“ ir „LT United“) užgesus šviesoms lietuvių širdis apninka nerimo ir nusivylimo šešėlis, žodine išraiška, krauju pasrūvantis po internetinę erdvę ir kaimynų pokalbius: „Vėl nelaimėjome“, „Gėdingai pasirodėme“, „Europa mūsų nesuprato“. Šioje situacijoje laimi tik valdžios pareigūnai, kurie pagal užsienio šalių Lietuvai skiriamų balų skaičių gali daugmaž nustatyti emigracijos didėjimo ar mažėjimo tendencijas.

Jeigu iš Jeronimo Miliaus ir „4 Fun“ labai daug nesitikėjome, tai „Sasha Son(g)“ teikė vilčių. Tiesa, jos sudužo jau po pirmų penkių šalių suteiktų balsų skaičiaus – prie Lietuvos vardo vis dar degė nulis. Konkurso komentatoriaus Dariaus Užkuraičio balsas tapo vis liūdnesnis ir reikia klausti šalia sėdėjusio garso režisieriaus, ar vyro veidu nenubėgo viena kita šykšti vyriška ašara.

Taigi kodėl ir vėl velkamės gale, lenkdami tik ispanus, ir nuo „Lordi“ laikų vis dar pagirių stadijoje esančius suomius.

Aišku, po mūšio kumščiais niekas nesišvaisto, bet pažiūrėkime, kodėl tokioje dainingoje šalyje, kurioje kiekviena save gerbianti televizija turi savo talentų kalvę, o programų tinklelių direktoriai it dėliones dėlioja muzikines laidas, neatsiranda talento, priverčiančio milijonus nuščiūti ir rinkti numerį, prie kurio užrašyta „Lietuva“?

Atlikėjas

Pamenate mažą berniuką, kuris prieš gerą dešimtmetį naiviu ir tyru dainavimu virpino mamų širdis? Po to jam „lūžo“ balsas ir jaunasis talentas dingo į nebūtį, iš kurios sugrįžo tam, kad įšoktų į „Eurovizijos“ link važiuojantį traukinį. Bėda ta, kad visi kiti dalyviai atskrido lėktuvais.

Vyrukas išvaizdus, turintis gerą balsą, daina irgi nebuvo pati prasčiausia, bet kodėl likome tik 23-i? Šioje vietoje mūsų dėmesys turėtų nukrypti į vadybą ir Martyną Tylą.

Vadyba

Lietuvių liaudies išmintis teigia – „Nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti“. Sashos Son(g) kompanija nusprendė lietuvių folklorą ignoruoti.

Martynas Tyla, atrodo, praleido gerą progą patylėti.

Savaitę prieš renginį didžiausiu „Eurovizijos“ gerbėjų galvos skausmu tapo „dalyvaus ar nedalyvaus Lietuva konkurse?“ Nors atsakymas buvo daugiau nei akivaizdus, pasauliui ši situacija buvo pateikta taip, lyg Rusija nusprendė panaikinti 1861 metais caro Aleksandro II pasirašytą baudžiavos panaikinimo įstatymą ir, prirakinę grandinėmis, plakė tiek Sashą, tiek jo vadybininką botagais, tyčia trukdydami dainuoti, gadindami techniką ir neleisdami vaizdo instaliacijų.

Atrodė, kad vaizdo medžiagoje mūsų dainininkas ruošėsi parodyti pasauliui tikrojo J.F. Kennedy žudiko veidą, ar atskleisti Loch Neso pabaisos paslaptį. Pirštu buvo rodoma į Rusijos atstovus ir skundžiamasi - „o jiems tai galima“. Tačiau pagaliau visus kankinantis nežinios debesis pagaliau buvo išsklaidytas ir, daugiamilijoninei konkurso gerbėjų miniai plojant padėkos katutes, Lietuva vis dėl to sutiko dalyvauti konkurse. Skamba juokingai…

M. Tyla ir pats galų gale suprato, kad lazda buvo kaip reikiant perlenkta, tad Sasha Son(g) atliko negrabų reveransą, padainuodamas keletą paskutinių stulpelių rusiškai. Skamba apgailėtinai...

O gal reikėjo tiesiog atkreipti dėmesį į Andriaus Mamontovo žodžius, kad į konkursą sveikiausia žiūrėti su didele ironija? Abejojantiems siūlau pasitikrinti, kurią vietą su tokiu požiūriu užėmė jo suburta kompanija.

Pasirodymas ir aprangos stilius

Su pasirodymu ir stiliumi, atrodo, irgi prašauta pro šalį. Nereikia būti dideliu muzikos ekspertu, kad įžvelgtum paraleles tarp Sashos ir praėjusių metų Dimos Koldūno pasirodymų. Besikasančius galvas ir galvojančius, kad suklydau pavardę, skubu nuraminti – taip, taip, tai to paties Dimos Bilano tikroji pavardė.

Žvelgiant į Sashos įvaizdį į galvą šauna vienintelė mintis – Justinas Timberlake. Puikiai suprantu prodiuserius, kurie, pateikę tokį įvaizdį Lietuvoje gali laukti nepilnamečių mergaičių susižavėjimo klyksmų, bet Europoje tuo tikrai nieko nenustebinsi.

Nerašyta taisyklė teigia, kad, norint kažką laimėti „Eurovizijoje“, reikia išsiskirti iš kitų 24 dalyvių, sudominti žiūrovą. Pasirodęs pirmas finale mūsų atlikėjas prie dviejų minėtų derinių pridėjo ir „ruskaja duša“ nuoširdumą, bet kol baigėsi konkursas visi spėjo pamiršti ne tik ką jis dainavo, tačiau ir kaip jis atrodo.

Ar tai rodo, kad išsemti visi choreografijos ir stiliaus rezervai, ar eilinį kartą „pramušė“ įgimtas lietuvių noras „skolintis“ iš aplinkinių?

Geografinė padėtis

Ironizuojant galima pasakyti, jog „geriausių-Eurovizijos-kaimynų“ patirtis rodo, kad Užsienio reikalų ministerijai taip pat stengtis tikrai yra kur ir geri kaimynai tolygu geriems rezultatams. Liūto dalį balsų pastaraisiais metais gauname tik iš Airijos, Jungtinės Karalystės ir Latvijos. Sasha Son(g) turėtų išbučiuoti Airijoje gyvenančius tautiečius, nes jeigu ne jų 12 balų pusfinalyje, finalą atlikėjas būtų matęs kaip savo ausis.

Rusija turbūt mąsto, kaip mums užsukti dujas, o lenkai vis dar pikti dėl 1569 metų Liublino unijos sąlygų nesilaikymo, pamiršdami, kas pastaruoju metu siaubia jų parduotuves. Kartais net pavydu žiūrėti, kaip Balkanų šalys, visiškai ignoruodamos organizatorių pagrūmojimus nedalinti balsų kaimynams, žarstė dvyliktukus viena kitai.

Kiek įtakos balsavimui turėjo „dalyvausiu-nedalyvausiu“ skandalas, tegu sprendžia istorikai.

Pabaigai

Sąlygas „pataikyti“ lietuviai taip pat turėjo. Leonardui Pobedonoscevui pastaruoju metu reikėtų vengti kelionių į užsienį, kad jo į gabalus nesudraskytų Norvegijos baltarusio Aleksandro Rybako gerbėjos, nes mūsų aktorius, kuris, pasirodo, ir visai neprastai dainuoja, galėtų pretenduoti į laimėtojo brolio dvynio statusą. Šokančių mergaičių ir vyrukų taip pat būtumėme suradę. O rusiškų dainų plagijavimą (kalbu apie Vitas „Opera No 2“, kurios pagrindinę liniją „pasiskolino“ A. Rybakas) tautiečiai įgyja jau gimdami.

Galima guostis, kad nelaimėjo toks grandas kaip Andrew Lloydas Webberis ar Patricia Kaas. Bet britas savo memuaruose tikrai nerašys, kad „Eurovizijai“ skirtą dainą kūrė visą gyvenimą – jis tiesiog pakeitė vietomis keletą natų dainoje „All I Ask Of You“ iš miuziklo „Operos vaiduoklis“ ir gimė „It‘s My Time“, o Patricia Kaas tikėjosi gauti balsų vien už savo vardą.

Vėl tenka nerimastingai laukti kitų metų ir tikėtis, kad jie bus geresni. Tik labai prašau, nesiųskite į kitų metų renginį Leo su smuikele.