Tačiau pasakė tai taip, kad pasidarė aišku – Lietuvos ten nėra. Dabar man akivaizdu – Lietuvos delegacija Belgrade NIEKADA netikėjo, kad galėtume matyti Jeronimą Milių Eurovizijos finale.

Euroviziją žiūrėjau dar prikibęs prie mamos sijono. Kiek atsimenu, jau tada Euroviziją komentavo D. Užkuraitis. Ilgai užtruko, kol mūsų komentatorius išmoko „neužkalbėti“ dainų, t.y. nustoti tauškęs apie atlikėjos suknelės kainą prasidėjus pirmiesiems dainos akordams. Tikrai nenoriu čia vardyti visų muzikologo nuodėmių komentuojant muzikinį konkursą (pati rimčiausia, mano nuomone, būtų ta, esą mūsų komentatorius ragina žiūrovus balsuoti už tam tikrus kūrinius) – ne toks yra šių mano apmąstymų tikslas. Atleistume D. Užkuraičiui visus paklydimus, jei tik jis tikėtų Lietuvos atstovais.

Esu vienas iš tų Eurovizijos fanų, kuriuos demonizuoja geltonoji spauda. Ilgai bandžiau save įtikinti po kasmetės lietuvių nesėkmės mūsų delegacijos varoma propaganda: (A) Lietuva Europoje neturi kaimynų ir draugų, todėl už mus niekas nebalsuoja; (B) genialius lietuvių užmanymus scenoje sužlugdo neprofesionalus apšvietėjų ar vaizdo operatorių darbas (čia būtų įdomu atlikti straipsnių lietuviškoje spaudoje turinio analizę – KIEKVIENAIS metais Jonas Vilimas skundžiasi techniniu personalu!); (C) visa Eurovizija tėra Balkanų šalių turgus ir gėjų fiesta – apskritai, kam ji rūpi?

Tačiau kiekvieno melo kojos trumpos. Taip apgaudinėti buvo galima tol, kol Eurovizijoje dalyvavome antrą ar trečią kartą. Tačiau dabar, kai Lietuva Eurovizijoje nokautą patyria jau 8 kartą, tam tikri dalykai tampa akivaizdūs: latviai bei Airijoje bei Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai už lietuvius balsuoja kaip pašėlę; šių metų Eurovizijoje techninis aptarnavimas buvo tokio aukšto lygio, kad net D. Užkuraitis aikčiojo apie techninius stebuklus Švedijos atstovės pasirodymo metu; įdiegus dviejų pusfinalių sistemą, į Eurovizijos finalą pateko VISOS šiaurės Europos šalys, o didžioji dalis pietų Europos liko „už borto“.

Stebėdamas konkursą metai iš metų, pagaliau supratau, kur glūdi nuolatinės nesėkmės priežastys –Lietuvos delegacijos atstovai, D. Užkuraitis ir J. Vilimas, NETIKI tuo, ką daro. Netiki, nesidomi, nemato prasmės. Mūsų delegacijos vadovui Eurovizija tėra kasmetinis pasivažinėjimas po didžiąsias Europos sostines, imituojant procesą. Kai vėlų ketvirtadienio vakarą pamačiau šokiruojantį kontrastą tarp Ukrainos ir Lietuvos pasirodymų, pasidarė stulbinamai aišku, ką ir kaip imituoja Jonas Vilimas.

Ne paslaptis – nacionalinis transliuotojas moka didelius pinigus už tai, kad Lietuvai būtų skirtos 3 min. vaizdo ir garso Eurovizijos eteryje. Nepaisant to, kaip labai aš mėgstu Euroviziją, dabar jaučiuosi taip, lyg būtų švaistomi mano, mokesčių mokėtojo, pinigai. Jau dabar žinome, kad kitais metais mūsų atstovas TIKRAI nepateks į finalą. Tad kam vargintis iš viso?

Pirmieji apatijos ženklai pasirodė jau tada, kai nacionalinis atrankos į Euroviziją finalas iš „Siemens arenos“ buvo perkeltas į LRT studiją. Jau tada kilo įtarimas, kad niekam neįdomu. Tiesa, tada J. Vilimas samprotavo, esą po „LT United“ sėkmės, Lietuvos atlikėjai bijos lipti į sceną, rizikuodami sugadinti savo reputaciją. Dar jis kalbėjo, esą dabar išgyvensime atsitraukimo ciklą – laukia ilgas ir nuobodus nesėkmių laikotarpis . Tačiau niekaip nesuprantu, kodėl sėkmė Eurovizijoje turėtų reikšti nesėkmę kitais metais? Dažniausiai šalys Eurovizijos „nelaimi iš oro“ – priartėjusios prie aukščiausiųjų pozicijų, jose išsilaiko keletą metų iš eilės, kol suranda tą formulę, kuri atneša galutinę pergalę.

Tikėjimas, sako, kalnus kilnoja. Elementarus pavyzdys – šiųmetinė Islandija. Mačiau, kaip ta daina buvo išrinkta Islandijos nacionalinėje atrankoje. Mačiau, kaip ji atrodė tada. Mačiau, kaip ji atrodė Eurovizijos pusfinalyje. Dabar Islandija – finale. D. Užkuraitis, išgirdęs iš voko traukiamą Islandijos vardą, subjuro: „Nemaniau, kad ši daina pateks į finalą“. Nemanei, nes nesidomi Eurovizija! Islandijos dueto nariai Fridrichas ir Regina tikėjo tuo, ką daro.

Daina buvo remiksuojama net tris kartus, vieną sceninį sprendimą keitė kitas tol, kol buvo rastas optimalus, atlikėjams priimtinas variantas. Ir vakar aš tai mačiau ant Eurovizijos scenos – Islandijos atstovai mėgavosi tuo, ką daro. Be prabangių suknelių, be būgnų, be šokėjų, be Kirkorovo milijonų – Islandija finale.

Po pralaimėjimo komandos treneris dažniausiai atsistatydina

Foto: Scanpix

Kai krepšinio komanda pralaimi svarbias rungtynes, komandos treneris dažniausiai atsistatydina. Tad galbūt po 8 nesėkmių Jonui Vilimui ir Dariui Užkuraičiui pribrendo metas estafetės lazdelę perduoti kitiems: jauniems, iniciatyviems ir tikintiems tuo, ką daro? Kiek dar ilgai klausysimės pavargusio D. Užkuraičio balso? Kodėl negalime išbandyti, pvz., V. Pauliukaičio – jis liežuvio aštrumu tikrai nesiskundžia.

Kodėl negalime pagaliau nebeleisti Ramūnui Vilkončiui, dorai nemokančiam anglų kalbos, pranešinėti Lietuvos balsus Eurovizijoje? Galbūt jis ir yra puikus „Dainų dešimtuko“ vedėjas, tačiau Lietuvos balsus Europai pristatyti kur kas labiau tiktų didžiakrūtė šviesiaplaukė lietuvaitė – būtent tokia, kokia 2002 m. buvo Loreta Torozaitė.

Baigdamas tegaliu pakviesti naująjį nacionalinio transliuotojo generalinį direktorių imtis iniciatyvos. Galbūt metas Vilimo-Užkuraičio-Vilkončiaus triumviratą pakeisti kažkuo nauju? Aš garantuoju – tereikia iniciatyvaus ir išradingo delegacijos vadovo ir Lietuva Eurovizijoje gali atrodyti išties kitaip. Sutinku – gali nepasisekti. Eurovizija – loterija. Bet ar neatrodo, kad perkame suklastotus bilietus, jei jie beviltiškai nelaimingi praktiškai 8 kartus iš eilės?

P.S. Dabar tikriausiai labai ironiškai skamba D. Užkuraičio komentaras po vakarykščio latvių pasirodymo pusfinalyje: „Jei nepalaikysime kaimynų, tada Eurovizija – tikra pražūtis“. Bėda ne kaimynuose. Bėda, nors ir labai bjauriau skamba – „mūsyse“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!