Sporto trenere dirbusi moteris pasakojo apie tai, kaip karantino metu laikinai netekusi pajamų – tai yra, negalėdama vesti treniruočių – ji neatostogavo, o įsidarbino kasininke. Visą straipsnį galite skaityti paspaudę čia.
Vieni skaitytojai žiūrėjo į ją skeptiškai, kiti – gyrė, o keletas netgi pasidalijo savo pačių gyvenimo patirtimi.
Kas ta karūna?
Vienas pirmųjų komentatorių rėžė daug neigiamų reakcijų susilaukusią nuomonę: „Iki kasos nenusižeminčiau. Geriau ant pašalpos sėdėti arba prie bažnyčios, tik ne kasoj.“
Skaitytoja Saulė, priešingai, stebėjosi, kuo gi trenerės darbas geresnis už darbą kasoje.
„Nežinojau, kad sporto trenerės turi karūnas. Kasininkės, pardavėjos darbas yra sunkus, atsakingas, reikalaujantis daug ištvermės, tik kad mažai apmokamas.
Su didele pagarba kreipiuosi į kasininkes, pardavėjas. Kaip tik jums reikia uždėti karūną ant galvos – už kantrybę ir malonų aptarnavimą“, – rašė Saulė.
Kasininku prisistatęs komentatorius jai pritarė: „Brangioji, kas gi tau uždėjo tą karūną dirbant trenere? Kasininkė – tipo pažemintųjų darbas? Toks požiūris – tai dar viena auklėjimo spraga.“
Ne kiekviena galėtų
Kiti skaitytojai gynė istorija pasidalijusią moterį ir sveikino jos gebėjimą prisitaikyti prie situacijos.
„Pusė Lietuvos budulių nesuprato. Mergina turėjo omenyje ne kad darbas gėdingas, o kad pvz., įsivaizduokim: aš esu daktaras ir visą gyvenimą mokiausi ir dirbau tik daktaru. Paaukojau tam pusę gyvenimo. Ir jeigu gyvenimas mane priverstų eiti dirbti į kasą, tai man tektų nusiimti karūną. Kas dar neaišku?“ – klausė komentatorius.
Skaitytojas Gintaras jam pritarė: „Tikra šaunuolė! Geriau dirbti kasoje už 500 eurų nei namuose sėdėti ir skolintis pragyvenimui...“
Viena moteris pridūrė suprantanti, kokią karūną straipsnio herojė turi omenyje. Kalbama visai ne apie pasipūtimą.
„Šaunuolė, Silvija. Labai gerai tave suprantu. Kai dirbi pats sau, jautiesi kaip karalius, niekas tau neįsakinėja, darai tą, ką nori ir kada nori. Ir staiga tenka viską pakeisti. Ne kiekviena tą galėtų“, – žavėjosi skaitytoja.
Ir man taip buvo
Kol dauguma skaitytojų ginčijosi dėl sąvokos „karūna“, atsirado ir keli, pasidalinę savo pačių patyrimu.
„Karūnos nusiėmimas šiuo atveju – tai žengimas už žmogaus komforto zonos ribų. Tai – psichologinis reikalas. Žinau, kas tai yra.
Aš irgi kažkada nusiėmiau karūną ir pradėjau dirbt darbą, kuris man nepatiko, dėl kurio lyg ir gėda buvo, priprast reikėjo maždaug metų laiko.
Ir tai – nieko keisto. Pažiūrėkit, kaip dauguma žmonių vertina kasininkės, valytojos, turgaus prekeivės darbą“, – rašė viena skaitytoja.
P. Vutin pasivadinęs vyras prisiminė studentiškus metus.
„Kai studijavau, be vargo mane priėmė salės darbuotoju dirbti. Kaip tik labai lengva buvo papulti ir parduotuvė netgi samdydavo taksi, kad atvežtų iš kaimų darbuotojus. Aišku, mokėdavo minimumą, bet ir dirbau tik kelis mėnesius.
Parduotuvė yra Vilniaus pakraštyje, tai galbūt ten sunkiau rasti jaunų darbuotojų, kurie negertų ir nesėdėtų biuletenyje“, – svarstė jis.
O Hana teigė ir dabar, šios koronaviruso krizės metu pagalvojanti apie darbo pokyčius: „Su kolega esam kalbėję, kad būtų visai nieko dirbti viename prekybos centre. Tuo metu dirbom ofise, leidyboje, uždirbom tarp 800-1000 eurų.
Kai pradėjo mažinti algas ir prastėti sąlygos, per vienus pietus išsišnekėjom, kad va, yra kur prekyboj moka po 600-700 į rankas, gali ir daugiau pamainų pasiimti, ir žmonėms bent jautiesi, kad naudingą darbą darai. Tai kodėl ne, neatmetu dar šitos galimybės.“
Laimėkite puodelį skaniausiai kavai
O kaip manote jūs? Galbūt yra tekę kardinaliai keisti darbą? Kaip tai pavyko? O gal dabar kaip tik esate pasiryžęs pradėti kažką naujo? Atsiųskite savo istoriją adresu piliečiai@delfi.lt – galbūt jūsų pavyzdys įkvėps kitus. Trijų geriausių istorijų autoriai bus apdovanotas ypatingais „IITTALA“ puodeliais.
