Bet per vieną rytinį susirinkimą sulaukiau tikrai skaudžių žodžių. Tai buvo prieš kokius 18 metų. Šiuo metu man 44-eri, bet vis dar prisimenu.
Kartą apsilankiau kirpykloje, nukirpo man kirpčiukus. Kitą dieną atėjus į darbą vyko rytinis minutės pasitarimas. Jame buvo visi darbuotojai. Ir mane pamatęs Prekybos vadovas kaip rėžė: „Kas tau čia dabar su plaukais?! Jau geriau tave mašina būtų partrenkusi!“
Tuo metu nepratariau nė žodžio. Nieko. Visi kiti irgi tylėjo, kaip bebūtų gaila. O po to toliau vyko rytinis susirinkimas. Tuo metu pasijutau bjauri, norėjau prasmegti skradžiai ir, na, buvo labai pikta ant niekuo dėtos kirpėjos.
Sunku pasakyt, kodėl vadovas taip pasielgė. Daug priežasčių gali būti. Viena iš priežasčių – ta, kad pats užimdamas aukštas pareigas galėjo sau leisti kažkokią jauną administratorę žeminti. Pavyzdžiui, kai gaudavau priedą prie atlyginimo, pasakydavo: „Čia tau skiriu 50 litų šį mėnesį – lūpdažį galėsi nusipirkti.“ Kita priežastis, na, gal žmogus tiesiog chamas.
Iki šiol yra darbuose sunku viešai kalbėt, būti susirinkimuose, nes atrodo, kad mane vertina kažkaip prastai. Jau nekalbu apie kirpyklų baimę, kaip keistai tai beskambėtų. Nebesu kirpyklų mėgėja.
Manau, tada nebuvau pakankamai savim pasitikinti. Buvau tiesiog neišsišokanti darbuotoja. Dabar manau, kad buvau ir liekna, ir graži.
Kai dabar tą situaciją prisimenu, ir pačiai juokas ima, ir liūdna. Sėdžiu ir galvoju, na, ir kas turėjo dėtis tuomet mano galvoje? Kad taip leidau tikriausiai save žeminti ir nieko nesakiau, tylėjau? Jauna buvau dar.
Kviečiame dalytis savo istorijomis tema „Skaudžiausi gyvenime žodžiai“ – laiškus apie išgirstus ar pasakytus neapykantos, tyčinio žeminimo ar netolerancijos žodžius siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
