O dabar pakalbėkime apie tikruosius šio judėjimo lyderių ketinimus, pakalbėkime apie manipuliacijas, kurių pagalba šiems buvo pavykę suburti ne tokias ir mažas minias bei pakalbėkime, kaip ir ar apskritai įmanoma išvengti tokių reiškinių ateityje.
Taip jau susiklostė, kad apie „Šeimų maršą“ žinau šiek tiek daugiau nei žino daugelis. Iš kur žinau, aišku paklausit. O suprasit viską, suvedę mano pavardę bei šio judėjimo pavadinimą į bet kurią iš internetinių paieškos sistemų. Žmogus identiška pavarde kaip maniškė sukūrė daugumą viešų šio judėjimo tekstų, įskaitant reikalavimus mūsų valstybei, nuskambėjusius panašiai įžūliai kaip Rusijos diktatoriaus Putino reikalavimai NATO Ukrainos užpuolimo išvakarėse, ir pavardės sutapimas nėra atsitiktinis.
Be jokios abejonės – talentingas žmogus, be kurio gebėjimo valdyti plunksną ši organizacija rišlesnio sakinio viešai nebūtų surezgusi. Tačiau kodėl taip nutinka, kad, atrodytų, talentingi žmonės prisijungia prie minios viskuo nepatenkintų rėksnių bei patys tokiais tampa?
Siekdami suprasti, kokie procesai įvyksta žmonių galvose, kad jie tampa viskuo nepatenkintais ir pradeda veikti prieš savo valstybę, mano šeimoje įvykusį nusiritimo žemyn atvejį ir išnagrinėkime. Nepriklausomos Lietuvos aušra, jaunas bei perspektyvus politikas, dalyvavęs laisvės kovose, sėkmingai kopia karjeros laiptais, tačiau vieną dieną, politinių kovų metu, imamas ir pašalinamas iš užimamų pareigų. Šioje vietoje žmoguje ir įvyksta lūžis.
Pralaimėjus bet kurioje kovoje kiekvienas mūsų turime tris pasirinkimus: pirmą – prisiimti atsakomybę, jog susimovėme ir augti, antrą – susitaikyti su pakitusia padėtimi suvaldant savo ambicijas ir trečią – neprisiimti atsakomybės, jog susimovėme, apkaltinti dėl savo nesėkmių kitus bei šioje situacijoje užstrigti. Užstrigęs žmogus pradeda nuoširdžiai galvoti ir tikėti, kad kažkas iš jo kažką atėmė, tad logiška, jog jis dėl šios „neteisybės“ pradeda pykti. Toks pyktis gali išsikeroti tartum vėžys ir nesiliauti visą likusį gyvenimą.
Taip, deja, įvyko ir mūsų šeimoje. Net neabejoju, kad analogiškose ar labai panašiose situacijose yra užstrigę ir kiti antivalstybininkai, dalis kurių įpuolė net ir į mūsų priešo ir didžiojo kaimyno glėbį. Algirdas Paleckis ir Gintaras Furmanavičius – tai užstrigę savo nesėkmėje politikai, Rūta Janutienė – užstrigusi žurnalistė, Artūras Orlauskas bei Romas Dambrauskas – užstrigęs šou pasaulio atstovai.
Tad ko iš tiesų, greičiausiai patys to nesuprasdami, savo veikla siekia šie žmonės? Jie siekia ne kurti, jie siekia griauti tai, ką jau sukūrėme, tai, kuo galime didžiuotis, negalėdami pripažinti, kad Lietuva jau seniai kuriama be jų pačių indėlio, negalėdami susitaikyti, jog jų indėlio niekam nebereikia, nes užstrigę jie liko kažkur toli praeityje.
Nepamirškime ir dar vienos svarbios „Šeimų maršo“ organizatorius atskleidžiančios detalės – jų organizuotas renginys oficialiai buvo pavadintas didžiuoju. Kažkuo panašu į Napoleono sindromą, tiesa? Dvasinę šio sindromo versija, kai esi ir jautiesi mažas, tačiau labai nori būti didis.
O dabar atsakykime į esminį klausimą, ar „Šeimų maršas“ jau mirė, ar visgi dar pasikartos. Taip, jau mirė, ir taip, dar pasikartos, tik turėdamas jau visai kitokį veidą. Jei pasaulio demokratijos šventovėje JAV neatsakingiems, bet kokia kaina pergalės siekiantiems politikams pavyksta skaldyti visuomenę ir kurstyti minias, neabejokime, neišvengsime to ir mes.
Kiekvienoje visuomenėje yra aibė itin pažeidžiamų, nusivylusių savimi, negebančių būti naudingais, savęs realizuoti, neprisiimančių atsakomybės už savo gyvenimą žmonių, tad visada atsiras ir manipuliuojančių jais politikų, kurie pasiūlys šių žmonių protui itin klastingus nuodus. „Pagalbininkai“ ras „kaltuosius“ už visas jų nesėkmes ir taip nuims nuo jų pačių pečių nepakeliamą atsakomybės už savo gyvenimą naštą. Ir visai nesvarbu kas tie „kaltieji“ bus – ar Europos Sąjunga, ar homoseksualai, ar neoliberalai, ar masonai, o galbūt žydai, kaip kad buvo tarpukario Vokietijoje.
