Ko gero, daugelyje Lietuvos mokyklų vaizdelis panašus. Gal reformos gimdytojams vertėtų į tai atkreipti dėmesį? Tad štai į ką, įgyvendindami švietimo reformą, mes investuosime savo milijonus. Daug milijonų. Investuosime į žmones, kurie:
1. Dar nebaigę įsisavinti tų milijonų (nes mokymai, neabejotinai, užtruks) išeis į užtarnautą poilsį.
2. Spjaus į sveiku protu nesuvokiamas darbo sąlygas ir išeis į išankstinę pensiją (tarp kolegų girdisi nemažai tokių pasvarstymų).
Natūraliai kyla klausimas – kodėl pirmiausia neinvestuojama į naujų, jaunų specialistų parengimą? Kodėl prieš pradedant įtraukųjį ugdymą kiekvienai mokyklai neparengiama bent po vieną jauną, šiuolaikinėmis žiniomis ginkluotą, specialųjį pedagogą, logopedą, surdopedagogą, psichologą, vaiko asistentą, mokytojo padėjėją, ir tik tada imamasi pertvarkų? Kodėl vaikai, kuriems reikalinga kasdienė specialioji, profesionali specialistų pagalba (ir net medikų), metami ten, kur to absoliučiai nėra ir, akivaizdu, dar labai ilgą laiką nebus?
Ar jiems nebus padaryta meškos paslauga: užuot padėjus, bus dar labiau pakenkta? Ar tikrai juos reikia išrauti iš ten, kur jaučiasi saugūs, daro pažangą, ugdosi pagal individualias galimybes ir poreikius? Vos prireikus, gauna visą reikalingą pagalbą? Ką apie tai mano tėvai? Ar išklausyta jų nuomonė? Nejaugi nėra jokių gerosios ar nelabai geros patirties pavyzdžių, kad būtų galima remtis praktika, o ne pageidaujamų, numanomų rezultatų vizijomis?
Ir kaip veiks tas modernusis įtraukties modelis, kai taip labai saugant „jautrius“ asmens duomenis, mokyklos net nežinos, kokių specialiųjų poreikių ir pagalbos reikalingas vaikas į mokyklą atvyko? Ar tuos poreikius, neturėdamos jokių dokumentų, mokyklos turės išsiburti iš kavos tirščių? Nusistatyti pačios? Kam tada veikia visos tos PPT ir kitos tarnybos? Atlieka tyrimus ir rašo popieriukus pačios sau?
Blogai, kai klausimų daugiau nei aiškumo. Kai ruošiamasi vykti į kelionę dviračiais neturint dviračio. O labiausiai gaila, kad milijonai, kurie padėtų sukurti tvirtos, kiekvienam tinkamos mokyklos pagrindus, pastatyti švietimą ant tvirtų bėgių, bus paleisti vėjais, mojuojant į pensiją išeinantiems mokytojams. Be to, sukurta sistema dar labiau atgrasys jaunimą nuo prestižine bandomos paversti mokytojo profesijos. Bet argi tai svarbu? Juk visai netrukus prie švietimo vairo stos kiti politinio pasitikėjimo asmenys. Jie galės ir srėbti padarinius.
