Graudu, kai ketvirtis milijono lengva ranka skiriamas „eglei-tortui“, o karštai sriubytei seneliams aukojame patys. Gal kažkada padarykime atvirkščiai: skirkime ketvirtį milijono vienišiems seneliams, jų Kalėdų stalui, o Kalėdų eglę puoškime iš paaukotų pinigų?
Mano šeimos Kalėdos bus tokios, kaip įprastai, tik savo šeimos rate. Niekada nepalaikiau ir nepalaikau vartotojiškų Kalėdų, bėgiojimo po prekybos centrus, kalno dovanų. Esame viduriniosios klasės atstovai. Didėjant infliacijai, milžinišku greičiu kylant kainoms, manau, kiekviena jau ir anksčiau skurdusi šeima ar viduriniosios klasės šeima susiduria su sunkumais.
Esu gamtos žmogus ir man teikia didžiulį džiaugsmą jos duodama besąlygiška dovana gėrėtis ja. Todėl atsisakę užstalių mielai išvykstame pasivaikščioti su šuniuku į mišką ar aplankome gyvūnų prieglaudą. Žinoma, pasveikinu skambučiu ar žinute man ir mano šeimai artimiausius žmones. Knyga, mano megztos kojinės, šalikas ar megztinis – tai dovanos šeimos nariams. O svarbiausia dovana – apkabinti ir matyti sveikus.
Ką pastebėjau, stebėdama praeivius – daug užgesusių akių. Manau, kad daugėja žmonių, kuriems šventės suteikia ne džiaugsmą, o nerimą, skausmą. Dėl visko: kad negali leisti vaiko į būrelį, leisti jam tobulinti veiklą, kuriai yra gabus, kad yra skolingi už būsto išlaikymo paslaugas, kad nepatenka pas gydytoją, kad negali nupirkti vaikui naujų batų ar galiausiai – kalėdinio saldėsio. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems skauda širdis, praeinant pro miesto „eglę-tortą“, nes žino, kad savosios žvakutės ant šių metų Kalėdų torto neužpūs.
