Pati užaugau taip, kad diena iš dienos iš manęs buvo tyčiojamasi dėl išvaizdos. Prieš porą dienų, kai man jau suėjo 33 metai, mane daugiabučio kieme užkabino eilinis girtas snukis su savo „katite“, kurie tiesiog norėjo mane sumenkinti. Apimta emocijų, aš šitą jausmą surašiau.
Paprastai apie tuos Klaipėdos gyventojus, kurių nenorime matyti, bet kasdien susiduriame.
Paprasti mirtingieji, gyvenantys daugiabučiuose, neišvengiamai savo ar aplinkiniuose kiemuose susiduria su tam tikros socialinės grupės atstovais, mėgstančiais įrodinėti savo vertę žeminant kitus ar pasirodant, kiek gali išgerti iš paskutinės pašalpos ar Anglijos glūdumos čikenfektoryje uždirbtų pinigų.
Ir, mielieji, humaniškumą ir atjautą čia jau padedu į šalį. Kiek leisi, tiek ir dergs ant galvos. Neduokdie, į jų klausimą, gautą tiesiog einant pro šalį savais reikalais, atsakysi kitaip, nei alkoholio pagalba perkreiptas jų snukelis nori, atsigulsi šalia bordiūro ką tik sutvarkytame Rumpiškės kvartale. Gal ir faina, sakykit, ką norit, vis tiek maloniau prie naujo. Ir tada jau jokie tavo diplomai nesuminkštins to kritimo.
Viena vertus ari, dirbi naktines pamainas, gyveni su dar penkiais bendro likimo draugais viename dešimties kvadratų kambaryje, kad grįžęs galėtum „atskleisti save“ per BMW gale įstatytą sub’ą su radiatoriaus trankymo ir kačių rujos garsais per visą kiemą, naujutėlaičiais adidasais ir alkoholio buteliu rankoje, kai akytės jau žiūri į skirtingas puses.
Yra jutūbėj toks Easterno kanalas, smagiai pašiepiantis šią „kultūrą“. Y kartos atstovai turėtų suprasti.
Šitų pastraipų autorė augo laukiniais devyniasdešimtaisiais, lankė Sendvario tuo metu vidurinę, vėliau – pagrindinę, mokyklą, kur kas antra paauglė jau buvusi nėščia, o paskui, kaip tikra „dūchė“, perėjo mokytis į gimnaziją.
Kadangi motulė gamta pagailėjo maždaug visko, mokyklos laikai buvo sunkoki. Sakoma, išlieka tik stipriausieji. Išvada: testas neišlaikytas, gavus antrą šansą – griauti iki pamatų ir pamatus su buldozeriu išarti.
