„Euroviziją“ žiūriu kiekvienais metais. Palaikau Lietuvos atstovus ir visada už juos sergu, kad tik jiems pasisektų. Šiais metais ypač sekiau „Eurovizijos“ įvykius. Buvo įdomu, ar parodys vienybę visas žemynas.
Neslėpsiu, mano favoritai buvo Ukraina. Norėjau, kad jie laimėtų, taip parodydami susivienijusią Europą. Taip pat labai didžiavausi mūsų atstove Monika Liu. Pasirodymas buvo labai gražus ir svarbiausia, plačiai nuskambėjo gimtoji kalba – lietuvių kalba, kas šiuo metu yra labai svarbu kiekvienai šaliai.
Tiesa, kaip ir kiekvienai metais laukiamiausias momentas – šalių balsavimas. Kaip ir kiekvienais metais, komisijos balsai per daug nenustebino. Galima sakyti, kad kai kurių šalių duodami balai visada tokie patys ir nieko iš to per daug tikėtis neverta.
Baltijos šalys, kaip susitarusios, palaikė Ukrainą. Ukrainos komisija Lietuvai balų neskyrė. Skaičiau komentarus socialiniuose tinkluose. Net žymūs žmonės liko nustebę. Tuo galėjo ir pasibaigti, bet... lietuvis nebūtų lietuviu, jei nepradėtų pykti ir pilstyti purvą.
Perskaičiau nemažai komentarų, kuriuose žmonės labai asmeniškai priėmė balų neskyrimą. Susidaro nuomonė, kad dabar jei nebuvo paskirta balų, tai jau ir paramos nebereikia, ir ukrainiečiai žmonės visi blogi. Pasitaikė ir tokių, kurie skatino nukabinti vėliavas ir dar visokių nesąmoningų kalbų.
Bet žmonės, nuo šių balų karas tai ten nesibaigia. Labai graudu buvo žiūrėti į grupės „Kalush orchestra“ narių atsisveikinimą su šeimomis ir išvykimą kariauti. Tie žmonės net nespėjo pasidžiaugti šlove.
Tai koks pyktis gali būti? Svarbiausia, kad žmonės, kurie balsavo, parodė tiems agresoriams, kad Europa vieninga. Ji nėra akla, kurčia ir abejinga. O su tokia vienybe, mano nuomone, nugalėti bus visi karai.
Tad nereikia versti teisintis Ukrainos, kodėl neskyrė kažkokių balų, juk šiais metais pergalė turi visai kitokią reikšmę.
