Su tokiomis situacijomis susiduria, manau, visi, kurių vaikai nors kiek kitokie. Mano sūnus yra hyperaktyvus. Sudėliojome jam rutiną, tvarkomės visiškai neblogai, darželyje prisitaikęs, tik kartais reikia daugiau kantrybės arba pagalbos mokantis raideles, ar panašiai.
Kiti metai – jau į mokyklą. Ieškojome, kur geriausia leisti, ėjome, kalbėjomės. Labiausiai norėjome į vieną netoli namų esančią mokyklą – atsiliepimai apie ją puikūs, mokymo lygis aukštas ir būtų patogu nuvežti, o ateity ir pačiam vaikui nueiti.
Pažindinomės su administracija, o tada pasakiau, kad vaikas hiperaktyvus – tai apvaldyta, bet gali reikėti truputį pagalbos susikaupti, kai mokosi. Administracijos atsakymas buvo kaip šaltas dušas.
„Na... Mes čia ruošiam gydytojus. Inžinierius. Matematikus. Na, jūs suprantat. Ir hyperaktyvus vaikas... Nėra taip, kad tokių pas mus nebūtų, bet tai veikiau išimtis negu taisyklė. Aišku, bandyti galit, bet...“ – gūžtelėjo pečiais moteris.
Reakcija buvo aiški. Nedaug ką po to ir tekalbėjome, mums mandagiai linktelėjo, kad jau kaip ir baigtas pokalbis. Aišku, pildydami prašymą tą mokyklą praleidome – „galite bandyti...“ nebuvo labai įkvepiantis.
Skaudu, kad taip nuvertinantys kitokius vaikus žmonės dirba mokyklos vadovaujamuose postuose. Ir skaudu, kad vis dar yra susiformavusi prasta nuomonė – neva, vaikas su kokiu nors minimaliai kitokiu poreikiu jau yra negalintis tapti tuo pačiu mediku ar inžinieriumi.
Taip, jam sunkiau susikaupti, bet kai jau susikaupia, tai užduotį padaro dar geriau už kitą! Taip, devynis kartus iš dešimties, kai reikia piešti, jis atmestinai nupieš teplionę, bet dešimtąjį kartą, jeigu jam tikrai bus įdomu – o pedagogas turi mokėti sudominti – nupieš tikslų piešinį su smulkiausiomis detalėmis. Ir mokyklos bei kitos įstaigos turėtų tą integraciją skatinti. O iš tokių pasisakymų panašu, kad tik didina atskirtį.
Jei susidūrėte su panašia situacija siųskite savo laiškus, istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt
