Nors nepertraukiamai laisvi esame tris dešimtmečius, ne viską apie laisvę suprantame. Laisvėje ir demokratijoje kiekvienas yra laisvas elgtis taip, kaip nori, su santykinai nedideliais teisiniais apribojimais ir, svarbiausia, prisiimti pilną atsakomybę už savo veiksmus. Todėl laisvose visuomenėse sutiksime įvairiausių žmonių, kurie elgiasi taip, kaip jiems norisi.
Mūsų jaunoje demokratijoje, iš kitos pusės, tai yra naujovė. Esame pripratę elgtis labai santūriai, nes giliai kraujyje kažkur užsilikusi ta sisteminio susidorojimo baimė. Vis bijome, kad iš kažkur atsiras sovietinio lagerio šmėkla, uždarys, kankins, pakenks šeimai. Nieko tokio nebėra. Teisinė sistema gina mūsų saviraišką. Be abejo, reikia suprasti, kad kiekvienas neadekvatus viešas veiksmas gali sumenkinti reputaciją prieš draugus, gimines, potencialius darbdavius, bet kiekvienas toks atvejis yra labai individualus ir visi puikiai suprantame, kad čia kalbame ne apie kažkokią konspiraciją ar susidorojimą, o apie atskirų žmonių (draugų, verslininkų, kolegų) nuomonę apie tokį elgesį. Gal jums bus naujovė, bet niekas nenori dirbti su isterišku, politikuojančiu, susireikšminusiu laido riteriu ir niekas neprivalo tokio žmogaus samdyti. Laisvę turite ne tik jūs, bet ir potencialūs darbdaviai.
Todėl baisi isterija kilo mūsų ekspertams, kai jie pamatė, kad atsirado keli šimtai itin agresyvių protestuotojų prieš viską. Tie protestuotojai, kaip dabar jau paaiškėjo Andriaus Tapino pateiktuose skaičiuose ir kas šiaip jau buvo aišku bent penketą metų, naudojo netikrus socialinių tinklų profilius, imitavo masiškumą ir visaip kitaip bandė kažką įtikinti, kad trys šimtai neadekvačių rėksnių yra iš tikrųjų trys šimtai tūkstančių. Įsivaizduokite – Celofanas koks ar Orlauskas, Kiguolis koks ar dar kažkas, parašo įrašą, tada jis pats ar koks jo draugelis jungiasi į netikras paskyras ir tuo įrašu dalinasi šimtus kartų, reaguoja, komentuoja iš skirtingų paskyrų, ginčijasi su savimi ir kitaip stengiasi tiesiog sukelti kuo daugiau internetinio triukšmo. Ir visa tai dėl vieno paprasto tikslo – sudaryti iliuziją, kad tokių žmonių yra šimtus kartų daugiau, nei yra realiai.
Taigi, įsivaizduokite jų džiaugsmą ir nuostabą, kai jie suprato, kad jiems pavyko apkvailinti sociologus ir visokius ekspertus! Šie pamatė kelis šimtus baubiančių žmonių su prastai nupieštais transparantais, rimtais veidais aiškina apie susiskaldžiusią Lietuvą, apie poliarizaciją, apie išsekusią kantrybę, apie ilgo nesiskaitymo su žmonėmis pasekmes.
Visa tai, be abejo, yra nesąmonė ir juokingas neišmanymas. Mes Lietuvoje turime demokratinius rinkimus, kurie jau 30 metų rodė ir vis geriau rodo, kokią realią politinę įtaką turi radikalūs judėjimai. Susiskaldymas yra tada, kai priešingos pusės sudaro bent jau apčiuopiamą mažumą visos populiacijos kontekste. Ir ne pridedant kiekvieną, kuris bent kiek nepatenkintas valdžia prie baubiančių neadekvatų būrio, o moksliškai suskaičiavus kiek vienoje ar kitoje grupėje yra vienokių ar kitokių žmonių.
Išeikime už savo kaimo ribų ir žvelkime dar plačiau – jei trys šimtai baubikų yra baisaus susiskaldymo pasekmė, tai ką kalbėti apie protestus JAV, Prancūzijoje, JK, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje.? Ten yra aukštos kokybės protestai, streikai, vedamos konkrečios derybos, siekiama kompromiso abiejose pusėse. Tai ten, atleiskite, susiskaldžiusi tauta? Ten – poliarizacija? Ten – ilgai brendę nesikalbėjimo su visuomene rezultatai? Tai tokiu atveju ten yra ne mažiau kaip pilietinis karas ir toks, kokio mes niekada nesame matę ar girdėję.
Kokiu netalentingu, savo galva negalvojančiu „ekspertu“ turi būti, kad viešai, televizijoje ar radijuje aiškintumei, jog keli šimtai radikalų atstovauja visuomenę ir dar kad „su ja reikia kalbėtis“? Apie ką, kokiu būdu, kokiais metodais ir kodėl reikia kalbėtis su radikalais? Kaip įmanoma radikalui įrodyti nuosaikią poziciją? Kam tai yra pavykę ir kodėl valdžia, turinti rūpintis beveik trimis milijonais gyventojų, turi kalbėtis ar atsiskaitinėti mažai radikalų grupei, net jei jie moka naudotis feisbuku ir garsiai baubti? Ar baubimas mūsų valstybėje reiškia svarbą?
Violetinio beprotnamio pavyzdys parodė, kad net tokioje absurdiškoje skandalo situacijoje sugebėjome labiau nesuskilti, beprotnamis nieko politiškai nepasiekė, kadencija baigėsi, baigėsi ir oportunistų politinės karjeros. Kur dabar yra ta kirpėja, skandalo metu tapusi Seimo nare? Ką ji nuveikė mūsų valstybei už tuos 400 tūkst. eurų, kuriuos mes jai per kadenciją sumokėjome?
Todėl linkiu visiems sveiko proto, ypač mūsų sociologams ir ekspertams. Mylėkime savo šalį, matykime blaiviai, kiek nuostabių, patriotiškų, darbščių ir puikių žmonių joje gyvena. Neleiskime sukčiams ir juos kažkodėl sureikšminantiems ekspertams mūsų kvailinti.
Iš tiesų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė Žinių radijo laidoje pasakojo, jog buvo darytos dvi apklausos pagal skirtingas metodologijas. Pirmoji – internetinė, parodė, jog apie 30 procentų apklaustųjų pritaria protestams. Kita – tiesioginiais ir telefoninių interviu būdu atlikta apklausa parodė, jog apie 40 procentų respondentų akcijas palaiko. Visą straipsnį galite perskaityti paspaudę čia.
