Kad tuo įsitikintų, reiktų pačiai nors vieną dieną ten praleisti. Žodžiu, taip: aš irgi panašiai galvojau, kol nenuvykau į tuos vadinamus senelių namus. Mano teta prieš savo valią atsidūrė ten, nes buvo įtikinta, kaip ten gerai, ir, aišku, giminaičiai norėjo kuo greičiau gauti gauti jos butą. Moteris visą gyvenimą buvo elegantiška, nesirgo, gyveno tvarkingai. Tik kartą nutiko taip, kad darant stuburo punkciją jai kažką pažeidė ir ji nebegalėjo vaikščioti. Kad galėtų vaikščioti su vaikštyne, reikėjo žmogaus, kuris galėtų padėti.
Nusibodo važinėti ir rūpintis vienintelei giminaitei, ir sugalvojo ją patalpinti į senelių namus – kaip ir rašo, kad ten gyventu oriai. Nuvykom pažiūrėti, kaip vis tik atrodo orus gyvenimas senelių namuose. Pirmiausia visuose aukštuose pasitiko šlapimo kvapas bei be tikslo slankiojantys keli žmonės. Jie nežiūrėjo į sutiktuosius, atrodė kaip vaikštantys šešėliai.
Sunkiai, bet suradome tetos palatą. Trys lovos vienoje mažoje patalpoje. Vos pažinau tetą, nes ten gulintys buvo tokie panašūs, vargiai skyrėsi vienas nuo kito. Vos pažinau: plaukai nukirpti „bele kaip“, aprengta ligoninės marškiniais... Pagaliau pasisveikinome.
Ji net nenorėjo su manimi kalbėtis, nepažiūrėjo i gėlę, kurią atnešiau. Į save nebuvo panaši, nors per visą gyvenimą nemačiau jos netvarkingais plaukais ar be manikiūro. O čia gulėjo be dantų, protezai išimti ir padėti į stalčių, praradusi visus socialinius įgūdžius ir nelaiminga. Dar seniau, kol gyveno savo namuose, jai rūpėjo net kosmetinę veido operacijč pasidaryti.
Paklausiau: „Teta, kas jus taip baisiai apkirpo?“
Atsakė: „Mes visi čia turime būti vienodi.“
Paklausiau: „O kur jūsų mobilusis?“
Sako: „Neturiu kam skambinti.“
Jos niekas nebedomino. Kokia ten slauga, pakeisti sauskelnes ir pamaitinti... Buvo tiek nusilpusi, kad rankų nebegalėjo pakelti. Kaip galima pavalgyti be dantų? Ir tai personalas vos spėja visus apeiti. Tai juk bendri „ubagų“ namai.
Galbūt privačiuose slaugos namuose, kuriems kaži ar užtektų dviejų pensijų, yra kitaip. Bet valdiškuose senelių namuose yra būtent taip, kaip teko pačiai matyti. Apie kokius dar susipažinimus galima kalbėti, kai visi aprengti vienodomis uniformomis. O personalas gali tik keliskart per dieną užbėgti – ir tai abejoju, ar pas kiekvieną spėja. Laišką rašiusiai dukrai patariu paieškoti žmogaus, kuris galėtų kartu su mama gyventi, ir už pagalbą palikti tam žmogui mamos namus. Bet jokiu būdu neišvežti mamos į gyvųjų kapines.
