Prieš metus, nesulaukęs 85 metų, mirė mano tėtis, kurį aš labai mylėjau. Jis sirgo prostatos vėžiu, be to, buvo diagnozuota sarkoma kojoje. Atlikę visus reikalingus tyrimus savo mieste nuvežėm jį į Nacionalinį vėžio institutą, urologo, kuris jį gydė, konsultacijai. Urologas, perskaitęs atsivežtus tyrimus, konstatavo, kad tėtei jau yra metastazės ir greičiausiai jos – dėl sarkomos. Išrašęs vieną injekciją nukreipė pas savo kolegą chirurgą, kuris apžiūrėjęs pasakė, kad metastazės greičiausiai dėl prostatos vėžio.
Paskyrė magnetinį rezonansą, kuris būtų atliktas po keturių savaičių. Tėtis tų keturių neišgyveno. Taip pasibaigė gydytojų konsultacija. Jokios informacijos, kaip elgtis, kai tėtį kankins skausmai, jokio recepto vaistams nuo skausmo, jokios kitos informacijos, kuri padėtų prižiūrėti paskutinėmis dienomis tokį ligonį.
Dabar, žvelgdama į praeitį, aš suprantu, kad tada sutrikau, nes nebuvau susidūrusi su tokia situacija. Ačiū šeimos gydytojai, kuri išrašė vaistus nuo skausmo. Nežinojau, kaip teisingai juos dozuoti, bijojau, kad matydama tėtės skausmus suduosiu per didelį kiekį. Šeimos gydytoja padėjo tėtį paguldyti į slaugą, kur jis po pusantros savaitės mirė.
Nežinau, į ką turėčiau kreiptis su klausimu: kodėl mūsų šalyje yra taip – kol žmogus sveikas, moka mokesčius, jis rūpi valstybei, o kai sunkiai suserga, juo labiau senas, ar neįgalus, tampa nereikalingas?
Kokia grandis mano istorijoje turėjo suteikti pagalbą, informaciją kaip prižiūrėti sunkius, nepagydomus ligonius? Kodėl kai kurie gydytojai abejingi ir pamatę nepagydomą atvejį stengiasi jį greičiau nuo savęs nustumti?
Labai norėčiau, kad mano tėtis nebūtų patyręs slaugos ligoninės personalo robotiškumo. Darbuotojų, kurie beveik nesąmoningą, mirštantį pacientą vos ne prievarta maitina košytėm.
Būčiau pati prižiūrėjusi tėtį, jei bent vienas gydytojas būtų papasakojęs kaip, jeigu būtų padėjęs su vaistų dozavimu, jei retkarčiais būtų atėjęs pakonsultuoti išmanantis slaugytojas.
Artimieji tokiose situacijose paliekami vieni.
Tai – viešas atsakymas tai gydytojai, kuri piktinasi tokiais artimaisiais kaip aš.
