Daugelis tą supranta, vyresnioji karta net tam tikra prasme ruošiasi savo paskutiniosioms gyvenimo dienoms. Logiškai mąstantis žmogus priima savo būtį, ir savo baigtį šioje žemėje. Tačiau yra ir kitaip mąstančių...
Turiu pažįstamų žmonių, deja, net ne vieną, kurie vis nesuvokia, kad žmogus amžinai negyvena ir iš mirties padaro kultą, ritualą. Galų gale jie pradeda erzinti aplinkinius, nes kiti nori gyventi toliau, o ne pasilaidoti kartu su mirusiaisiais ar apsimesti, kad šie tebegyvena šalia.
Pavyzdžiui, viena mano pažįstama, palaidojusi savo tėvus, vis dar jų nepaleidžia. Jie mirė būdami garbingo amžiaus, ilgai sirgo. Jau nuo tėvelių išėjimo praėjo nemažai metų – ne dienų, ne mėnesių, bet metų – o ši vis nepaleidžia, ir jos elgesys, mažų mažiausiai, atrodo keistas.
Kiekvieną jų gimimo dieną moteris savo soc. tinkluose deda jų nuotraukas su tekstu, kiek jiems būtų suėję metų. Mirties metines taip pat mini ir dalinasi viešai. Na, man atrodo, uždek žvakutę, pasimelsk, ir tiek užtenka. Jų nebėra.
Kita pažįstama feisbuke įsikėlusi savo mirusio artimojo nuotrauką kaip savo profilio nuotrauką! Kai įsijungiau kompiuterį, netekau žado pamačius mirusi asmenį su „online“ ženkliuku.
Kiti į kapines vaikšto kas kelias dienas. Turiu porą mamos draugių, kurios nuolat susitinka tvarkyti kapų. Reikia, nereikia, bet ten važiuoja su didesniu entuziazmu nei apsipirkti rudens sezonui. Ir savo vaikams jos siūlo ne šiaip susitikti, pabūti kartu, bet nuvažiuoti pabūti į kapines! Ne kažin ką daug tvarkyti, nes tvarkyti tiek dažnai net nėra ką, bet tiesiog pabūti – kaip kokiam muziejuje.
Paskutinis atvejis, apie kurį noriu papasakoti, mane glumina labiausiai. Vienos giminaitės sūnus, sulaukęs maždaug 30-ies metų, deja, mirė nuo vėžio. Žinotumėt, ką giminaitė padarė su pelenais... Jo kūną artimieji kremavo ir iki šiol tebelaiko savo namuose. Jau gal 15 metų! Yra net pastatytas altorėlis: šalia urnos deginamos žvakutės, sudėti porcialianiniai gyvūnėliai ir panašiai. Visiškas nuprotėjimas.
Atėjus į svečius tikrai yra nejauku sėdėti šalia urnos ir gurkšnoti kavą. „Jis su mumis“, – pasakydavo senolė. Net nebesinori pas ją lankytis. Tai, iš mano pusės, parašyti yra labai sunku, bet esu tikra, kad reikia paleisti mirusį žmogų. Leisti jam ilsėtis ramybėje, o ne daryti cirkus.
Suprantu, kad žmogaus ilgesys ir netekties skausmas gali trukti ilgai, bet tam irgi turi būti sveikas protas. Reikia galiausiai susitaikyti su mirtimi ir šalia esantiems gyviesiems skirti laiko. O ne lakstyti paskui tuos, kuriems jau nebereikia to rūpesčio.
