Ar prisimenat, kaip mokykloje reikėdavo pakelti ranką klasėje ir paprašyti ponios mokytojos, kad išleistų „susitvarkyti“? Nes kažkodėl svetimas ir suaugęs žmogus galėjo nuspręsti, kada vaikams laikas pasisioti. Prisimenu, kad būdavo ir tokių atvejų, kai ne visada tą ir leisdavo padaryti.

„Reikėjo daryti per pertrauką“- atšaudavo kai kurie mokytojai. Tikrai? Ar tikrai mes tokie pajėgūs kontroliuoti gamtinius reikalus? O ypač vaikai?

Arba tvarka darželiuose. Jei nenori miegoti pietų miego, turi gulėti užsimerkęs ir nejudėti, nes... Iš tikrųjų priežasties jokios nežinau, nebent tos, kad gulėtum ir netrukdytum auklėtojoms.

Ar pažįstamos situacijos skaitant? Man – labai pažįstamos. Pasirodo, kad nuo tų laikų mes netoli tepabėgom. Mano draugės dukrytė, kuri lanko darželį šiais laikais taip pat žino šitas situacijas. Atrodytų neįtikėtina, bet vaikas pasakoja mamai, kaip turi 3 valandas gulėti nejudant, nors ir nemiega. O kad nemiega nėra stebėtina, tuoj mažoji eis į mokyklą, tai natūralu, kad toks paaugęs vaikas pietų miego gali ir nenorėti.

Mes rėkiame apie demokratiją, kovojame už savo teises ir laisves. Tačiau už vaikus, kuriems taikoma prievarta dar visai mažiems, nekovojame išvis. Kodėl nekovojame, kai vaikui ribojama teisė atsigerti vandens, kai jis jo nori, o ne kai auklėtojos pasako? O paklausus auklėtojos kodėl neduoda vandens, toji atkerta, kad neduoda todėl, kad vaikas nenorėtų į tualetą per pietų miegą. „Kad nesikilnotų“! Ar tai – normalu?

Na, jeigu kam tai atrodo normalu, tai reikėtų pasikonsultuoti su tam tikros srities specialistais. Tačiau tai vyksta, ir vyksta pakankamai dažnai, ir daugelyje įstaigų. Tėvai atveda vaikus priežiūrai, kad galėtų dirbti, o tuose įstaigose, kur tūrėtų būti vaikų interesų gynėjas ir pavyzdys, naudoja abejotinas priemones. Aš suprantu, kad tose įstaigose dirbantiems darbuotojams suvaldyti didelį vaikų būrį nėra paprasta, bet jei renkiesi tokį darbą, supranti, kur eini, o ir yra puikių pavyzdžių, kaip kitos auklėtojos suvaldo vaikus puikiai ir be tokių, pavadinčiau, žiaurių metodų.

Šiais metais ir aš savo vaiką pirmą kartą leisiu į darželį, tačiau prisiklausius ne vienos mamos pasakojimų apie tokius vyraujančius metodus, kyla nerimas. Nes vaikas visų pirmiausiai yra asmenybė ir žmogus. Jį taip pat turime ginti kaip teisėtą pilietį, turintį savo teises, ypač kai jie patys apsiginti dar net nemoka.

Tad linkiu šiais mokslo metais tėvams būti budriems, o auklėtojams, mokytojams, daryti tai, ko iš jų tikimasi – mokyti, ugdyti, pamirštant prievartą prieš vaikus. Juk visi buvome vaikai.