Vienas pateiktas pasiūlymas dėl galimybės kandidatuoti į Seimą nuo 21 metų amžiaus išties privertė susimąstyti. O ką gi aš ir mano pažįstami 21-mečiai Lietuvos Seimui tais laikais būtume galėję pasiūlyti?
Na, tuo metu dauguma mūsų studijavo universitete, buvom kokiame 2-3 kurse. Vadinasi, jau buvom perskaitę Nikolo Makiavelio „Valdovą“ ir jau žinojome, kas yra „makiavelizmas“ ir supratome, kaip iš tikro vyksta politika; kas per velnias ji yra.
Taip pat dalis mūsų, priklausomai nuo politinių pažiūrų, jau buvom perskaitę arba Adamo Smito „Tautų turtą“/ F. A. Hajeko „Kelią į vergovę“ (jei politinės pažiūros buvo dešiniosios), arba, jei politinės pažiūros buvo kairiosios, Džono Meinardo Keinso „Bendrąją teoriją“. Na, tiksliau, ne pačią knygą (nes ji tikrai sudėtinga), o tiesiog pasidomėje pačia keinsizmo įdėja ir pagrindines mintis bei principus.
Vadinasi, ekonomikoje taip pat jau buvome profai, ypač turint omenyje, kad tuomet kai kurie mūsų jau turėjome ir makroekonomikos įvadą ir jau galėjome juoktis iš Butkevičiaus pezalų! Mums jau tada buvo aišku, kad mes jo darbą būtume atlikę geriau.
Buvome ir kieti filosofai. Aleksis de Tokvilis mums jau buvo paaiškinęs apie demokratijos grėsmes. Edmundas Berkas taip pat mums davęs supratimo apie žmogaus prigimtį ir revoliucijų, prieštaraujančių jai, pavojingumą. Imanuelis Kantas mums jau taip pat buvo papasakojęs apie racionalumo laisvą pasirinkimą ir „kategorinį imperatyvą“. Vienas kitas mūsų dar buvo skaitęs Kamiu, jei gerai prisimenu.
Kitaip tariant, mes jau tada puikiai išmanėme ir filosofinę tematiką, ir, beabejo, kietesnių mums jau nelabai ir buvo galima rasti. Ką dar gi čia reikia žinoti? Juk ir taip viskas aišku.
O jei dar kuris mūsų jau buvo atlikę praktiką, pavyzdžiui, kokioje nors ministerijoje, tai iš viso čia jau yra uoga ant deserto. Erasmus programa nemažai daliai mūsų taip pat buvo suteikusi ir tarptautinės patirties, tad we had that covered, too.
Visa tai turint omenyje, darosi visiškai aišku, kad tiems universiteto suole besėdintiems 21-mečiams tikrai reikia suteikti galimybę būti išrinktiems į Seimą, kurti įstatymus, nurodinėti, kaip kiti žmonės turi gyventi, ir, kalbant bendrai, dalintis savo išmintimi ir žiniomis.
O pastarųjų mes tikrai turėjome labai labai nemažai. Ko mes tik nežinojome... Puikiai žinojome, kur galima nusipirkti pigesnio alaus. Mes puikiai žinojome kiek ant spintos viršaus telpa alaus butelių (tiesa, ne tiksliai, o „tašėmis“). Taip pat puikiai žinojome, kad slėptis spintoje nuo budėtojos, 3 nakties ateinančios dėl to, kad mes per daug triukšmaujame, nėra gera idėja.
Taip pat visai neblogai nusimanėme kaip pigiai keliauti – kur ir, svarbiausia, kada reikia žiūrėti, kad lėktuvo bilietai kainuotų kokius 5-10 eurų, o nakvynės kaina neviršytų 10 eurų nakčiai.
Ai, tiesa, būtina nepamiršti, kad dar taip pat žinojome, kaip iš tėvų paprašyti daugiau pinigų „knygoms“ (nes juk mokytis reikia!). Nu, dar ir duonai. Skysčio pavidalu.
Manau, niekam net nekyla abejonių, kad visos mano minėtos žinios iš knygų bei išgyvenimo įgūdžiai yra neįkainojami valdant valstybę. Jeigu mes žinome kaip pigiai nuskristi į Berlyną, vadinasi, gerai išmanome ūkį. Jei esame perskaitę Hanso Morganto „Politiką tarp valstybių“, tai vat jau galime dirbti ir užsienio reikalų komitete, o mūsų patirtis su policija dėl triukšmo mus darė ir teisės ekspertais (ką čia tas Evelinos Dobrovolskos neišlaikytas egzaminas! Reikalai su policija – tai jau visai kitas „teisinės patirties“ įgijimo lygis.)
Na ir kas, kad dauguma mūsų dar nebuvo dirbę tikro darbo? Juk vasaros kelių mėnesių darbeliai yra pakankama patirtis, kad jau galėtumėme priiminėti verslui įtaką darančius sprendimus. Juk mes jau neabejotinai puikiai išmanėme kuo skyrėsi pajamos nuo pelno, o pelno ir nuostolio skaičiavimai mums jau buvo įgrisę iki kaulų smegenų.
Kitaip tariant, malačiai, o ne politikai!
Kritinis mąstymas ir nepriklausomybė buvo dar vienas kertinis akmuo, didinantis mūsų gebėjimą būti gerais politikais. Besiklausydami universiteto dėstytojų ir beskaitydami knygas paskaitų skaidres, mes turėjo tikrai daug įvairių ir unikalių nuomonių bei idėjų.
Jomis neabejotinai buvo galima užmaskuoti ir patirties realiame gyvenime trūkumą.
Dar daugiau, tas patirties trūkumas buvo netgi privalumas! Kadangi mes nebuvome pripratę, mums visiškai nerūpėjo tai, kaip viskas buvo daroma iki šiol. Nebuvome užstabarėję. Buvome dinamiški, nepriklausomi nuo nusistovėjusio status quo.
Ir čia būtų buvę visai nesvarbu, kad būtume tiesiog atkartoję visas tas tiesas, kurias mums būtų sakę dėstytojai, o Seime esantys senieji politikos vilkai savo „draugiškais patarimais“ tikrai niekad nebūtų palenkę mūsų visiškai nenaivią ir tikrai tikrai skeptišką nuomonę įvairiais klausimais. Juk būnant 21 metų mūsų vertybės jau pilnai buvo susidariusios! Ir unikalios. Paremtos patirtimi.
Tad, gerai pagalvojus, taip. Gal ir reiktų sumažinti kartelę nuo 25 metų iki dvidešimt vienerių. Mūsų tuometinė unikali pasaulėžiūra, paremta patirtimi, žiniomis ir išmintimi neabejotinai būtų buvusi neįkainojama Seimo darbui. Bebrus būtume tikrai įveikę. Korupciją – išrovę su šaknimis, o mūsų vykdyta socialinė mokesčių mažinimo (juk verslui padėti reikia, o socialistiniai briedai neleidžia verslui vystytis, nes taip pasakė Hayek’as!) ir socialinių išmokų didinimo (juk žmonių ubagais neversi ir darbdaviams paprasto žmogaus išnaudoti irgi juk neleisi!) politika būtų kūrusi Rojų Žemėje.
Už tai ir pakelkime taurę.
Už tai, ir už jaunystės visažinystę.
