Noriu tapti žurnaliste ir tam įgyvendinti turiu labai gerai išlaikyti daugelį egzaminų, bet dabar – esu sutrikusi. Nesuprantu, kaip anų metų abiturientai taip ramiai reagavo į egzaminus.
Šiais laikais sunku kalbėti apie psichologinę sveikatą, nes tuoj pat pasipils komentarai: „Mūsų laikais taip nebuvo!“
Padariau klaidą, interneto platybėse papasakodama apie savo psichologinę būseną prieš egzaminus. Buvau išvadinta verksne ir mažvaike, minkštakoše ir beprote. Keista, nes rodos, visi perėjo tokį laikotarpį, nutylėdami savo problemas, bet esu kaltinama už tai, kad noriu pasidalinti savo sunkumais su ateinančia karta.
Šįkart – nenoriu, kad ir kiti mokiniai patirtų psichologinį smurtą internete ar savo namų ūkyje, todėl papasakosiu egzaminų laikotarpio tikrovę.
Dar prieš metus, besiruošdama dvyliktos klasės anglų kalbos egzaminui, buvau įsitikinusi, kad išlaikysiu bent 90 procentų. Atėjusi į egzaminą tikėjausi gauti užduotis ir iškart žinoti visus atsakymus. Klydau. Klausymas – netikslus. Sunkiai girdėjau pranešėjo mintis, o užduotyje su emocijomis, klaidingai supratau perduodamas skaitovo emocijas.
Nusivyliau savimi ir rašinio užduotyje. „Influenceriai?!“ – pagalvojau. Apie juos niekada nesidomėjau ir abejoju, kad kažkada domėsiuosi. Tokio tipo rašinį galima skirti progimnazistams, kurie, kaip nauja karta, gal ir domisi interneto žvaigždėmis. Mes – abiturientai, ir nors jūsų akyse gal ir esame „jaunimas“, kuris nuolat įlindęs į socialinius tinklus, patikėkite manimi, mes mažiausiai domimės influenceriais. Kaltinau save žinių stoka.
Matematikos egzaminas – neįprastas. Esu pripratusi prie VBE ankstesnių metų užduočių, kurios daromos (manau) kiekvieno abituriento. Dar prieš išeinant į egzaminą buvau įsitikinusi, kad kaip ir anglų kalbos egzamine, taip ir matematikoje bus kokia nors „pliurza“. O kaip gi! Pirmoji dalis – funkcijos, testiniai klausimai, rodos, viskas taip, kaip ir turi būti, bet jie pasirodė sunkesni negu antroji dalis.
Tiesą sakant, atsakiau tik į 19 duotų klausimų, nežinau, kurie bus teisingi, kuri ne, bet aišku, tikiuosi bent išlaikyti.
Susitikę su kitais mokiniais mokyklos kiemelyje aptarėme savo psichologinę sveikatą, kaip jaučiamės. Didžioji dalis minėjo, kad apie stabilų miegą be raminamųjų vaistų gali pamiršti, kiti kalbėjo, jog grįžus po egzamino dingsta motyvacija įprastai tęsti dieną, todėl tenka kristi į lovą ir miegoti.
Pati susidūriau su abejomis situacijomis. Prieš matematikos egzaminą mane į lovą lydėjo ašaros. Gal žinojau, kad nesu puikiai pasiruošusi, gal bijojau tapti nusivylimu tėvams ir artimiesiems, bet esmė tokia, kad jaučiausi be galo blogai. Kaltė mane slegia iki šiol. Nežinomybės laikotarpis, kol nežinau egzaminų rezultatų, konkursinio balo ir tėvų reakcijų į egzaminų rezultatus – šiurkstus. Niekam nelinkiu tokio nedžiaugsmingo jaudulio.
Aišku, nekalbu apie visus, esu įsitikinusi, kad daugelis pasitiki savo jėgomis, gaila, bet ne visi turime tokį bruožą. Ramina mintis, kad viskas tuoj baigsis, bandau kiekvieną egzaminų apmąstymą pašalinti mintimi, kad tai – tik vienas mėnuo mano gyvenime, kuris tuoj pat baigsis, belieka tik laukti.
Mieli mokiniai, abiturientai, kreipiuosi į jus kaip dar viena atsitiktinė mokinė, kuri eina kartu su jumis šiuo labai sunkiu laikotarpiu. Esame ateinanti karta, kuri, kaip ir visi žmonės už jūsų lango, vaikščios gatvėmis be jokio jaudulio. Esame protingi ir stiprūs. Nesileiskite užvaldomi savo tamsių minčių. Šis sezonas greitai baigsis, o tokių streso paremtų laikotarpių mūsų gyvenimuose iškils tikrai ne vienas. Tikiu, kad viskas gerai baigsis, na, o jeigu ir ne, pasaulis tuo nesibaigia ir visuomet yra galimybė bandyti dar kartą.
